Byla C‑175/17

X

prieš

Belastingdienst/Toeslagen

(Raad van State (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendra prieglobsčio ir papildomos apsaugos politika – Direktyva 2005/85/EB – 39 straipsnis – Direktyva 2008/115/EB – 13 straipsnis – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 18 straipsnis, 19 straipsnio 2 dalis ir 47 straipsnis – Teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę – Negrąžinimo principas – Sprendimas, kuriuo atmetamas prieglobsčio prašymas ir nustatoma prievolė grįžti – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas prieglobsčio bylų nagrinėjimas antrosios instancijos teisme – Savaiminis stabdomasis poveikis, kurį turi tik pirmosios instancijos teisme pateiktas skundas“

Santrauka – 2018 m. rugsėjo 26 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas

1. Teismo procesas – Žodinė proceso dalis – Atnaujinimas – Pareiga atnaujinti žodinę proceso dalį, kad šalys galėtų pateikti pastabas dėl generalinio advokato išvadoje nurodytų teisės klausimų – Nebuvimas

   (SESV 252 straipsnio antra pastraipa; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnis)

2. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Klausimai, susiję su Sąjungos teisės aktais, dėl kurių taikymo ginčijamasi pagrindinėje byloje – Įtraukimas – Sąlyga – Ginčijimas, neatskiriamai susijęs su atsakymais, kuriuos reikia pateikti į prejudicinius klausimus

   (SESV 267 straipsnis)

3. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarka valstybėse narėse – Direktyva 2005/85 – Teisė į veiksmingą teisminę teisių gynimo priemonę – Sprendimas atmesti tarptautinės apsaugos prašymą ir nustatyti prievolę grįžti – Nacionalinės teisės aktas, kuriame numatytas apeliacinis skundas dėl tokio sprendimo neturi stabdomojo poveikio Priimtinumas – Ribos – Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų paisymas

   (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnio, 19 straipsnio 2 dalis ir 47 straipsnis; Komisijos direktyvos Nr. 2005/85 39 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115 13 straipsnis)

4. Pagrindinės teisės – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Įtvirtinimas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje ir Europos žmogaus teisių konvencijos 13 straipsnyje – Vienoda reikšmė ir apimtis – Chartija užtikrinamas apsaugos lygis, nepažeidžiantis minėta konvencija suteikiamo apsaugos lygio

   (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio pirma pastraipa, 52 straipsnio 3 dalis ir 53 straipsnis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 20, 21 punktus)

2.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 22–24 punktus)

3.  2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse, 39 straipsnį ir 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 13 straipsnį, aiškinamus atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, 19 straipsnio 2 dalį ir 47 straipsnį, reikia aiškinti taip, kad pagal šias nuostatas nedraudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos numatytas apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patvirtinamas sprendimas atmesti tarptautinės apsaugos prašymą ir nustatyti prievolę grįžti, bet šiai teisių gynimo priemonei nesuteikiama savaiminio stabdomojo poveikio, nors suinteresuotasis asmuo ir nurodo didelę grėsmę, jog bus pažeistas negrąžinimo principas.

   Taigi net jei pagal direktyvų 2005/85 ir 2008/115 nuostatas valstybės narės privalo numatyti teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę dėl sprendimų atmesti tarptautinės apsaugos prašymą ir dėl sprendimų grąžinti, nė vienoje iš šių nuostatų nenumatyta, kad tarptautinės apsaugos prašytojams, kurių skundai dėl sprendimo atmesti jų prašymą ir dėl sprendimo grąžinti buvo atmesti pirmojoje instancijoje, valstybės narės suteikia teisę pateikti apeliacinį skundą, ir tuo labiau nenumatyta, kad pasinaudojus tokia teise atsiranda savaiminis stabdomasis poveikis. Tokių reikalavimų negalima kildinti iš bendros šių direktyvų struktūros ir tikslo.

   Vis dėlto reikia pažymėti, kad Direktyvą 2008/115, kaip ir Direktyvą 2005/85, reikia aiškinti, kaip tai matyti iš pirmosios direktyvos 24 konstatuojamosios dalies ir antrosios direktyvos 8 konstatuojamosios dalies, paisant visų pirma Chartijoje pripažintų pagrindinių teisių ir principų (2018 m. birželio 19 d. Sprendimas Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 51 punktas). Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad jei valstybė nusprendžia grąžinti tarptautinės apsaugos prašytoją į šalį, kurioje jam gresia realus pavojus patirti Chartijos 18 straipsniu, siejamu su Konvencijos dėl pabėgėlių statuso, papildytos su tuo susijusiu protokolu, 33 straipsniu, arba Chartijos 19 straipsnio 2 dalimi draudžiamą elgesį, pagal šios Chartijos 47 straipsnyje numatytą teisę į veiksmingą teisminę gynybą reikalaujama, kad toks prašytojas turėtų galimybę pasinaudoti teisių gynimo priemone, turinčia stabdomąjį poveikį, siekiant užtikrinti, kad nebūtų įvykdytas sprendimas jį grąžinti (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad nei Direktyvos 2005/85 39 straipsnyje, nei Direktyvos 2008/115 13 straipsnyje, nei Chartijos 47 straipsnyje, aiškinamame atsižvelgiant į Chartijos 18 straipsnyje ir 19 straipsnio 2 dalyje numatytas garantijas, neįpareigojama nustatyti dviejų instancijų teisminio nagrinėjimo. Iš tiesų svarbu tik tai, kad egzistuotų peržiūrėjimo teisme galimybė (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 28 d. Sprendimo Samba Diouf, C‑69/10, EU:C:2011:524, 69 punktą ir 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 57 punktą).

   Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nagrinėjant skundus dėl sprendimų atmesti tarptautinės apsaugos prašymą ir sprendimus grąžinti antrosios instancijos teisme ir priimant sprendimą prireikus suteikti tokiam skundui savaiminį stabdomąjį poveikį, priešingai, nei nurodyta šio sprendimo 22 punkte pateiktame Belgijos vyriausybės argumente, taikomos procesinės taisyklės, kuriomis įgyvendinama Direktyvos 2005/85 39 straipsnyje ir Direktyvos 2008/115 13 straipsnyje numatyta teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę dėl tokių sprendimų. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad nors pagal procesinės autonomijos principą tokios procesinės nuostatos turi būti įtvirtintos kiekvienos valstybės narės teisės sistemoje, jos turi atitikti lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus (pagal analogiją žr. 2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Sánchez Morcillo ir Abril García, C‑169/14, EU:C:2014:2099, 31, 36 ir 50 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2015 m. liepos 16 d. Nutarties Sánchez Morcillo ir Abril García, C‑539/14, EU:C:2015:508, 33 punktą).

   (žr. 28, 29, 31, 32, 34, 38, 48 punktus ir rezoliucinę dalį)

4.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 35 punktą)