Byla C‑312/17

Surjit Singh Bedi

prieš

Bundesrepublik Deutschland
ir
Bundesrepublik Deutschland in Prozessstandschaft für das Vereinigte Königreich von Großbritannien und Nordirland

(Landesarbeitsgericht Hamm prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 2000/78/EB – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – 2 straipsnio 2 dalis – Draudimas diskriminuoti dėl negalios – Kolektyvinė sutartis dėl socialinės apsaugos – Laikinoji išmoka, mokama Vokietijoje buvusiesiems sąjungininkų pajėgų darbuotojams civiliams – Šios išmokos mokėjimo nutraukimas, kai suinteresuotasis asmuo įgyja teisę gauti neįgaliesiems skiriamą išankstinę senatvės pensiją pagal valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą“

Santrauka – 2018 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78 – Draudimas diskriminuoti dėl negalios – Laikinoji išmoka, skiriama siekiant užtikrinti deramas darbuotojo, kuris prarado darbą, pajamas – Šios išmokos mokėjimo nutraukimas, kai suinteresuotasis asmuo įgyja teisę gauti neįgaliesiems skiriamą išankstinę senatvės pensiją pagal valstybinę socialinio draudimo pensijų sistemą – Netiesioginė diskriminacija dėl negalios – Padidėjusios rizikos neįgaliems asmenims nepaisymas – Ribos, būtinos pasiekti socialinės politikos tikslus, peržengimas – Neleistinumas

(Tarybos direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalis)

2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 2 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokioje byloje kaip pagrindinė šia nuostata draudžiamos tokios kolektyvinės sutarties nuostatos, kuriose numatyta, kad laikinosios išmokos, skiriamos siekiant užtikrinti deramas darbą praradusio darbuotojo pajamas, kol šis darbuotojas įgis teisę gauti senatvės pensiją pagal valstybinių socialinio draudimo pensijų sistemą, mokėjimas nutraukiamas, kai jis įgyja teisę gauti sunkią negalią turintiems asmenims numatytą išankstinę senatvės pensiją pagal šią sistemą.

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad tokioje byloje kaip pagrindinė dėl TV SozSich 8 straipsnio 1 dalies c punkto sunkią negalią turinčio darbuotojo pajamos už laikotarpį, per kurį jam skiriama išankstinė senatvės pensija, yra mažesnės už negalios neturinčio darbuotojo gaunamas pajamas. Taigi atrodo, kad šioje nuostatoje numatyta taisyklė gali būti mažiau palanki neįgaliems darbuotojams ir lemti netiesioginę diskriminaciją dėl negalios, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktą.

Reikėtų pridurti, kad sunkią negalią turintys asmenys turi specialiųjų poreikių, susijusių su apsauga, reikalinga dėl jų būklės, ir su būtinybe numatyti galimą šios būklės pablogėjimą. Taigi reikia atsižvelgti į riziką, kad sunkią negalią turintys asmenys turės didelių finansinių poreikių, susijusių su negalia, ir (arba) kad didėjant amžiui šių asmenų finansiniai poreikiai auga (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Odar, C‑152/11, EU:C:2012:772, 69 punktą).

Taigi socialiniai partneriai, siekdami teisėtų tikslų ateityje mokėti kompensaciją iš darbo atleistiems darbuotojams ir padėti jiems grįžti į darbo rinką ir kartu atsižvelgdami į būtinybę teisingai paskirstyti ribotus finansinius išteklius, neatsižvelgė į reikšmingus aspektus, visų pirma susijusius su labai sunkią negalią turinčiais darbuotojais.

(žr. 53, 75, 76, 79 punktus ir rezoliucinę dalį)