Byla C‑489/15

CTL Logistics GmbH

prieš

DB Netz AG

(Landgericht Berlin prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Geležinkelių transportas – Direktyva 2001/14/EB – Infrastruktūros mokesčiai – Mokesčių ėmimo tvarka – Nacionalinė reguliavimo institucija, prižiūrinti infrastruktūros mokesčių atitiktį šiai direktyvai – Infrastruktūros naudojimo sutartis, sudaryta tarp geležinkelių infrastruktūros valdytojo ir geležinkelių įmonės – Nediskriminavimo principas – Mokesčių grąžinimas neįsikišant šiai institucijai ir netaikant skundų nagrinėjimo procedūros, kurioje ji turi dalyvauti – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos civiliniam teismui leidžiama nustatyti tinkamą mokesčių, prieštaraujančių teisingumui, dydį“

Santrauka – 2017 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

1. Transportas–Geležinkelių transportas–Direktyva 2001/14–Geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymas ir renkami mokesčiai–Mokesčių rinkimas už infrastruktūrą–Valstybių narių pareigos–Infrastruktūros valdytojo nepriklausomumo laikymasis–Apimtis

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/14, iš dalies pakeistos Direktyva 2004/49, 12, 20 ir 34 konstatuojamosios dalys)

2. Transportas–Geležinkelių transportas–Direktyva 2001/14–Geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymas ir renkami mokesčiai–Mokesčių rinkimas už infrastruktūrą–Valstybių narių pareigos–Apimtis–Mokesčių už naudojimąsi infrastruktūra nustatymas–Netaikymas–Infrastruktūros valdytojo kompetencija

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/14, iš dalies pakeistos Direktyva 2004/49, 4 straipsnio 1 dalis)

3. Transportas–Geležinkelių transportas–Direktyva 2001/14–Geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymas ir renkami mokesčiai–Mokesčių rinkimas už infrastruktūrą–Valstybių narių pareigos–Infrastruktūros valdytojo nepriklausomumo laikymasis–Apimtis–Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos civilines bylas nagrinėjančiam teismui leidžiama nustatyti taikytinus mokesčius remiantis teisingumu–Neleistinumas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/14, iš dalies pakeistos Direktyva 2004/49, 12 konstatuojamoji dalis, 4 straipsnio 5 dalis ir 30 straipsnio 1, 3, 5 ir 6 dalys)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 38–41 punktus)

2.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 77–79 punktus)

3.  2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo, iš dalies pakeistos 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/49/EB, nuostatas, visų pirma jos 4 straipsnio 5 dalį ir 30 straipsnio 1, 3, 5 ir 6 dalis, reikia aiškinti taip, kad jomis draudžiama taikyti nacionalinės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, kuriuose numatyta geležinkelių infrastruktūros naudojimo mokesčių teisingumo peržiūra, kurią konkrečiu atveju atlieka bendrosios kompetencijos teismai, ir galimybė prireikus pakeisti šių mokesčių dydį, neatsižvelgiant į reguliavimo institucijos, numatytos Direktyvos 2001/14, iš dalies pakeistos Direktyva 2004/49, 30 straipsnyje, vykdomą priežiūrą.

   Iš Direktyvos 2001/14 12 konstatuojamosios dalies matyti, kad mokesčių ėmimo ir pajėgumų paskirstymo sistemos turėtų paskatinti geležinkelių infrastruktūros valdytojus optimizuoti infrastruktūros panaudojimą laikantis valstybių narių nustatytų reikalavimų (2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑483/10, EU:C:2013:114, 44 punktas). Nors valdytojai iš principo gali apskaičiuoti mokesčio dydį pagal mokesčių nustatymo sistemą, taikomą visoms geležinkelių įmonėms, jie negalėtų pasiekti optimizavimo, išplaukiančio iš tokios sistemos, jeigu jiems bet kuriuo momentu kiltų pavojus, kad civilinis teismas, remdamasis teisingumu, taikydamas BGB 315 straipsnį nustatytų mokestį tik vienai geležinkelių įmonei, kuri yra proceso šalis, nes taip padaręs teismas apribotų infrastruktūros valdytojo veiksmų laisvę, o tai būtų nesuderinama su Direktyva 2001/14 siekiamais tikslais (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑369/11, EU:C:2013:636, 43 punktą).

   (žr. 80, 81, 103 punktus ir rezoliucinę dalį)