Sujungtos bylos C‑593/15 P ir C‑594/15 P

Slovakijos Respublika

prieš

Europos Komisiją

„Apeliacinis skundas – Europos Sąjungos nuosavi ištekliai – Sprendimas 2007/436/EB – Finansinė valstybių narių atsakomybė – Tam tikrų importo muitų praradimas – Pareiga sumokėti Europos Komisijai sumą, atitinkančią prarastą sumą – Ieškinys dėl panaikinimo – Priimtinumas – Europos Komisijos raštas – „Akto, kurį galima ginčyti“ sąvoka“

Santrauka – 2017 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas

1. Ieškinys dėl panaikinimo–Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį–Sąvoka–Aktai, sukeliantys privalomų teisinių pasekmių–Komisijos raštas, kuriame ji neformaliai paragina valstybę narę perduoti į Sąjungos biudžetą tradicinius nuosavus išteklius–Neįtraukimas

   (SESV 263 straipsnis)

2. Apeliacinis skundas–Pagrindai–Sprendimo motyvai, kuriais pažeidžiama Sąjungos teisė–Rezoliucinė dalis, pagrįsta kitais teisiniais motyvais–Atmetimas

3. Ieškinys dėl panaikinimo–Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį–Sąvoka–Aktai, sukeliantys privalomų teisinių pasekmių–Galimybė atmesti šią sąlygą remiantis teise į veiksmingą teisminę gynybą–Nebuvimas

   (ESS 6 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa; SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis ir 52 straipsnio 7 dalis)

4. Apeliacinis skundas–Pagrindai–Nepakankamas motyvavimas–Bendrojo Teismo numanomas motyvavimas–Leistinumas–Sąlygos

   (SESV 256 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnis ir 53 straipsnio pirma pastraipa)

1.  Aktai, kuriuos galima ginčyti, kaip jie suprantami pagal SESV 263 straipsnį, yra bet kokios Sąjungos institucijų priimtos nuostatos, nepriklausomai nuo jų formos, kuriomis siekiama sukelti privalomų teisinių pasekmių.

   Taip nėra tuo atveju, kai vienas iš Komisijos direktorių valstybei narei išsiuntė raštą, kuriame, pirma, išreiškė savo direktorato požiūrį, kad ši valstybė narė laikoma atsakinga už kitoje valstybėje narėje susidariusį nuosavų išteklių praradimą, ir, antra, išreiškė savo poziciją dėl teisinių pasekmių, susijusių su minėtu praradimu, ir dėl pareigų, kurios, jo nuomone, iš to kyla valstybei narei, kuri yra adresatė, ir paragino šią valstybę narę pateikti atitinkamas sumas. Visų pirma nei paprastas teisinės nuomonės pateikimas, nei paprastas raginimas pateikti atitinkamas sumas, negali sukelti teisinių pasekmių. Be to, vien tai, kad ginčijamuose raštuose nustatytas šių sumų pateikimo terminas ir nurodyta, kad dėl delsimo gali reikėti mokėti palūkanas, atsižvelgiant į bendrą šių raštų kontekstą neleidžia manyti, kad Komisija, užuot išreiškusi savo nuomonę, ketino priimti aktus, sukeliančius privalomas teisines pasekmes, taigi suteikti minėtiems raštams aktų, kuriuos galima ginčyti, pobūdį.

   Toliau, kalbant apie kontekstą pažymėtina, kad tokio rašto, kaip ginčijamas raštas, išsiuntimas yra įprasta Komisijos praktika, skirta neformalioms diskusijoms apie tai, ar valstybė narė laikosi Sąjungos teisės, inicijuoti; po šių diskusijų galėtų būti pradėtas ikiteisminis įsipareigojimų neįvykdymo procedūros etapas. Atsižvelgiant į Komisijos diskreciją pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, motyvuota nuomonė negali sukelti privalomų teisinių pasekmių. Tai a fortiori galioja raštams, kurie gali būti laikomi paprasčiausiu neoficialiu kontaktų užmezgimu prieš pradedant ikiteisminį įsipareigojimų neįvykdymo procedūros etapą. Galiausiai dėl Komisijos įgaliojimų pažymėtina, kad ši institucija neturi jokios kompetencijos priimti privalomus aktus, kuriais valstybei narei būtų nurodoma pateikti aptariamas sumas.

   (žr. 46, 58–64 punktus)

2.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 55 punktą)

3.  Kalbant apie ieškinių dėl panaikinimo priimtinumo sąlygas pabrėžtina, kad nors su ginčijamo akto privalomomis teisinėmis pasekmėmis susijusi sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje užtikrinamą teisę į veiksmingą teisminę gynybą, šia teise nesiekiama pakeisti Sutartyse numatytos teisminės kontrolės sistemos, būtent taisyklių dėl tiesiogiai Sąjungos teismui pareikštų ieškinių priimtinumo, kaip matyti ir iš su šiuo 47 straipsniu susijusių paaiškinimų, į kuriuos pagal ESS 6 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą ir šios chartijos 52 straipsnio 7 dalį reikia atsižvelgti aiškinant minėtą sąlygą. Todėl sąvoką „aktas, kurį galima ginčyti“ aiškinant pagal minėtą 47 straipsnį ši sąlyga negali būti atmetama neviršijus Sutartimi Sąjungos teismams suteiktų įgaliojimų.

   (žr. 66 punktą)

4.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 73 ir 74 punktus)