Byla C‑682/15

Berlioz Investment Fund SA

prieš

Directeur de l’administration des contributions directes

(Cour administrative (Luxembourg) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2011/16/ES – Administracinis bendradarbiavimas apmokestinimo srityje – 1 straipsnio 1 dalis – 5 straipsnis – Trečiajam asmeniui pateiktas informacijos prašymas – Atsisakymas suteikti informaciją – Sankcija – Prašomos informacijos „numatomo reikalingumo“ sąvoka – Institucijos, į kurią kreipiamasi, atliekamas patikrinimas – Teismo kontrolė – Apimtis – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 51 straipsnis – Sąjungos teisės įgyvendinimas – 47 straipsnis – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Teismo ir trečiojo asmens galimybė susipažinti su besikreipiančiosios institucijos pateiktu prašymu“

Santrauka – 2017 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

1. Pagrindinės teisės–Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija–Taikymo sritis–Sąjungos teisės įgyvendinimas–Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta piniginė sankcija už atsisakymą suteikti informaciją pagal Direktyvą 2011/16–Įtraukimas

   (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalis; Tarybos direktyvos 2011/16 18 straipsnis ir 22 straipsnio 1 dalis)

2. Pagrindinės teisės–Teisė į veiksmingą teisminę gynybą–Ribos–Sprendimas dėl įpareigojimo, priimtas imantis veiksmų dėl prašymo pagal Direktyvą 2011/16 ir priemonė skirti sankciją už to sprendimo neįvykdymą–Įtraukimas–Sąlyga–Sprendimo dėl įpareigojimo teisėtumo kontrolė

   (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis)

3. Teisės aktų derinimas–Administracinis bendradarbiavimas apmokestinimo srityje–Direktyva 2011/16–Keitimasis informacija gavus prašymą–Trečiajam asmeniui skirtas informacijos prašymas–Valstybės narės, į kurią kreipiamasi, pareigos dėl jo imtis veiksmų atsiradimas ir asmeniui skirto šios valstybės narės sprendimo dėl įpareigojimo teisėtumas–Sąlyga–Prašomos informacijos numatomas reikalingumas–Besikreipiančiosios institucijos galimybė įvertinti–Ribos

   (Tarybos direktyvos 2011/16 1 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis ir 17 straipsnio 1 dalis)

4. Teisės aktų derinimas–Administracinis bendradarbiavimas apmokestinimo srityje–Direktyva 2011/16–Keitimasis informacija gavus prašymą–Trečiajam asmeniui skirtas informacijos prašymas–Valstybės narės, į kurią kreipiamasi, atliekamas minėto prašymo galiojimo nagrinėjimas–Besikreipiančiosios institucijos pareigos–Tinkamas motyvų, iš kurių aišku, kokiu tikslu prašoma informacijos, nurodymas

   (Tarybos direktyvos 2011/16 1 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis ir 17 straipsnio 1 dalis)

5. Teisės aktų derinimas–Administracinis bendradarbiavimas apmokestinimo srityje–Direktyva 2011/16–Keitimasis informacija gavus prašymą–Trečiajam asmeniui skirtas informacijos prašymas–Valstybės narės, į kurią kreipiamasi, atliekamas minėto prašymo galiojimo nagrinėjimas–Apimtis–Teisė į veiksmingą teisminę gynybą–Už sprendimo dėl įpareigojimo nevykdymą skirtos sankcijos teisminė kontrolė–Minėto sprendimo dėl įpareigojimo teisėtumo kontrolė–Įtraukimas

   (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis; Tarybos direktyvos 2011/16 1 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnis)

6. Pagrindinės teisės–Teisė į veiksmingą teisminę gynybą–Direktyva 2011/16–Administracinis bendradarbiavimas apmokestinimo srityje–Trečiajam asmeniui skirto informacijos prašymo teisminė kontrolė–Valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismo teisė susipažinti su minėtu prašymu–Tokios su minėtu prašymu susijusio asmens teisės susipažinti nebuvimas

   (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis; Tarybos direktyvos 2011/16 16 straipsnis ir 20 straipsnio 2 dalis)

1.  Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: kai valstybė narė savo teisės aktuose numato, kad asmeniui, kuris, mokesčių institucijoms keičiantis informacija, be kita ko, pagal 2011 m. vasario 15 d. Tarybos direktyvos 2011/16/ES dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje ir panaikinančios Direktyvą 77/799/EEB nuostatas, atsisako ją suteikti, skiriama piniginė sankcija, įgyvendina Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir todėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija taikoma.

   Aplinkybė, kad Direktyva 2011/16 aiškiai nenumato sankcijų taikymo, netrukdo manyti, kad jos priskirtinos prie šios direktyvos įgyvendinimo ir todėl priklauso prie Sąjungos teisės taikymo srities. „Informacijai rinkti skirtos priemonės“, kaip jos suprantamos pagal šios direktyvos 18 straipsnį, ir „būtinos priemonės, kad būtų užtikrintas sklandus <…> administracinio bendradarbiavimo nuostatų veikimas“ pagal tos pačios direktyvos 22 straipsnio 1 dalį apima sankcijas nustatančias priemones.

   Tokiomis aplinkybėmis tai, kad nacionalinė nuostata, kuria grindžiama sankcija, kaip antai skirta Berlioz, yra įstatyme, kuris nėra priimtas būtent Direktyvai 2011/16 į nacionalinę teisę perkelti, neturi reikšmės, nes taikant šią nacionalinę nuostatą užtikrinamas minėtos direktyvos taikymas (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 28 punktą).

   (žr. 39, 40, 42 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.  Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį reikia aiškinti taip: asmuo, gavęs piniginę sankciją už administracinio sprendimo, kuriuo įpareigojamas suteikti informaciją, kai nacionalinės mokesčių institucijos ja keičiasi pagal Direktyvą 2011/16, neįvykdymą, turi teisę ginčyti šio sprendimo teisėtumą.

   Iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės gali būti taikomos visais atvejais, kuriuos reglamentuoja Sąjungos teisė, ir kad, jei taikoma ši teisė, taikomos ir Chartija garantuojamos pagrindinės teisės (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 19–21 punktus ir 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo TexdataSoftware, C‑418/11, EU:C:2013:588, 72 ir 73 punktus).

   Konkrečiau kalbant apie reikalavimą dėl Sąjungos teisės garantuojamos teisės, kaip ji suprantama pagal Chartijos 47 straipsnį, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją apsauga nuo savavališko arba neproporcingo viešosios valdžios kišimosi į fizinio ar juridinio asmens privačią sferą yra bendrasis Sąjungos principas (1989 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Hoechst / Komisija, 46/87 ir 227/88, EU:C:1989:337, 19 punktas ir 2002 m. spalio 22 d. Sprendimo Roquette Frères, C‑94/00, EU:C:2002:603, 27 punktas; taip pat 2005 m. lapkričio 17 d. Nutarties Minoan Lines / Komisija, C‑121/04 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2005:695, 30 punktas).

   Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kad būtų laikomasi šios teisės, administracinės institucijos sprendimui, kuris pats neatitinka nepriklausomumo ir nešališkumo sąlygų, turi būti taikoma paskesnė teismo, kuris visų pirma turi turėti kompetenciją nagrinėti visus svarbius klausimus, kontrolė.

   Todėl, kaip generalinis advokatas pažymi išvados 80 punkte, skundą dėl administracinės piniginės sankcijos, kuri asmeniui skirta už sprendimo dėl įpareigojimo nevykdymą, nagrinėjantis teismas turi galėti išnagrinėti minėto sprendimo teisėtumą, kad įvykdytų Chartijos 47 straipsnio reikalavimus.

   (žr. 49, 51, 55, 56, 59 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

3.  Direktyvos 2011/16 1 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnį reikia aiškinti taip: informacijos, kurios viena iš kitos prašo valstybės narės, „numatomas reikalingumas“ yra sąlyga, kurią prašymas suteikti informaciją turi atitikti, kad valstybei narei, į kurią kreipiamasi, kiltų pareiga dėl jo imtis veiksmų, ir sykiu tai yra asmeniui skirto šios valstybės narės sprendimo dėl įpareigojimo ir sprendimo skirti sankciją už šio sprendimo neįvykdymą teisėtumo sąlyga.

   Taigi, kaip matyti iš Direktyvos 2011/16 9 konstatuojamosios dalies, numatomo reikalingumo sąvokos tikslas – sudaryti sąlygas besikreipiančiajai institucijai gauti visą informaciją, kurios, jos manymu, jai reikia tyrimui atlikti; vis dėlto jai neleidžiama akivaizdžiai peržengti šio tyrimo ribų ar pernelyg apsunkinti institucijos, į kurią kreipiasi.

   Taigi būtent ši tyrimui, dėl kurio pateiktas prašymas suteikti informaciją, vadovaujanti institucija turi pagal bylos aplinkybes įvertinti šiam tyrimui prašomos informacijos numatomą reikalingumą, atsižvelgdama į procedūros eigą ir, kaip nurodyta Direktyvos 2011/16 17 straipsnio 1 dalyje, išnaudojusi įprastinius informacijos šaltinius, kuriais galėjo pasinaudoti.

   Nors besikreipiančioji institucija šiuo klausimu turi diskreciją, vis dėlto ji negali prašyti informacijos, kurios nagrinėjamam tyrimui visai nereikia.

   (žr. 68, 70, 71, 74 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)

4.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 78–80 punktus)

5.  Direktyvos 2011/16 1 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnį reikia aiškinti taip: institucijos, į kurią kreipiamasi, atliekamas šia direktyva grindžiamo besikreipiančiosios institucijos prašymo suteikti informaciją teisėtumo patikrinimas turi apimti ne tik šio prašymo atitikties formaliems reikalavimams kontrolę – atlikdama tokį patikrinimą ši institucija turi taip pat turėti galimybę įsitikinti, kad prašoma informacija nėra visiškai nereikalinga, kiek tai susiję su atitinkamo mokesčių mokėtojo ir galbūt informuoto trečiojo asmens tapatybe bei nagrinėjamo mokesčių tyrimo poreikiais. Šias Direktyvos 2011/16 nuostatas ir Chartijos 47 straipsnį reikia aiškinti taip: kai asmuo pateikia skundą dėl institucijos, į kurią kreipiamasi, skirtos sankcijos už tai, kad jis neįvykdė sprendimo dėl įpareigojimo, kurį ji priėmė gavusi Direktyva 2011/16 grindžiamą besikreipiančiosios institucijos prašymą suteikti informaciją, įgyvendindamas savo kompetenciją nacionalinis teismas gali ne tik pakeisti skirtą sankciją, bet ir patikrinti šio sprendimo dėl įpareigojimo teisėtumą. Kiek tai susiję su minėto sprendimo teisėtumo sąlyga – prašomos informacijos numatomu reikalingumu, – teismas gali patikrinti tik tai, ar nėra akivaizdaus tokio reikalingumo nebuvimo.

   (žr. 89 punktą, rezoliucinės dalies 4 punktą)

6.  Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą reikia aiškinti taip: vykdydamas teisminę kontrolę valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas turi turėti galimybę susipažinti su valstybei narei, į kurią kreipiamasi, skirtu besikreipiančiosios valstybės narės prašymu suteikti informaciją. Tačiau susijęs asmuo neturi teisės susipažinti su visu šiuo prašymu suteikti informaciją, nes tai slaptas dokumentas pagal Direktyvos 2011/16 16 straipsnį. Kad toks asmuo galėtų išsamiai išdėstyti savo poziciją dėl prašomos informacijos numatomo reikalingumo nebuvimo, iš esmės užtenka, kad jis turėtų šios direktyvos 20 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją.

   (žr. 101 punktą, rezoliucinės dalies 5 punktą)