Byla C‑429/14

Air Baltic Corporation AS

prieš

Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Oro transportas — Monrealio konvencija — 19, 22 ir 29 straipsniai — Oro vežėjo atsakomybė už vėlavimą vežant keleivius tarptautiniais maršrutais — Keleivių darbdavio sudaryta vežimo sutartis — Dėl vėlavimo kilusi žala — Darbdavio patirta žala“

Santrauka – 2016 m. vasario 17 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

1. Tarptautiniai susitarimai — Konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo — Aiškinimas — Teisingumo Teismo jurisdikcija aiškinti jos nuostatas

   (1999 m. Monrealio konvencija)

2. Transportas — Oro transportas — Konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo — Vartotojai oro transporto srityje — Sąvoka — Nesutapimas su sąvoka „keleivis“

   (1999 m. Monrealio konvencijos 1 straipsnio 1 dalis)

3. Transportas — Oro transportas — Konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo — Oro vežėjo atsakomybė už vėlavimą vežant keleivius tarptautiniais maršrutais — Oro vežėjo ir keleivių darbdavio sudaryta vežimo sutartis — Darbdavio teisė į žalos atlyginimą — Leistinumas — Apimtis

   (1999 m. Monrealio konvencijos 1 straipsnio 2 dalis, 3 straipsnio 5 dalis, 19, 22, 25, 29 straipsniai ir 33 straipsnio 1 dalis)

1.  1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje priimtą konvenciją dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo Europos bendrija pasirašė 1999 m. gruodžio 9 d.; vėliau, 2001 m. balandžio 5 d., šią konvenciją jos vardu patvirtino Europos Sąjungos Taryba. Europos Sąjungai ši konvencija įsigaliojo 2004 m. birželio 28 d. Darytina išvada, kad nuo šios datos Monrealio konvencijos nuostatos yra sudedamoji Sąjungos teisinės sistemos dalis, todėl Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą dėl jų aiškinimo, turint omenyje, kad ši konvencija priimta anglų, arabų, kinų, ispanų, prancūzų ir rusų kalbomis ir jos tekstai visomis šiomis kalbomis yra autentiški.

   Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės, kuria kodifikuojama Sąjungai privaloma bendroji tarptautinė teisė, 31 straipsnyje šio aiškinimo klausimu nustatyta, kad sutartis turi būti aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą ir jos tikslą.

   (žr. 22–24 punktus)

2.  1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje priimtos konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, kurią Europos bendrija pasirašė 1999 m. gruodžio 9 d. ir kurią 2001 m. balandžio 5 d. jos vardu patvirtino Europos Sąjungos Taryba, 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į šios konvencijos preambulės trečią pastraipą, kurioje pabrėžta būtinybė užtikrinti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų apsaugą, turint omenyje, kad šioje konvencijoje sąvoka „vartotojas“ nebūtinai sutampa su sąvoka „keleivis“, bet konkrečiu atveju gali apimti asmenis, kurie patys nėra vežami ir todėl nėra keleiviai.

   Atsižvelgiant į šį tikslą, tai, kad minėto 1 straipsnio tekste neminimi asmenys, kurie naudojasi tarptautinio oro vežėjo paslaugomis savo darbuotojams, kurie ir yra keleiviai, vežti, negali būti suprantama kaip šių asmenų, o kartu ir jų dėl to galimos patirti žalos neįtraukimas į šios konvencijos taikymo sritį.

   (žr. 38 ir 39 punktus)

3.  1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje sudaryta Konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, be kita ko, jos 19, 22 ir 29 straipsniai, aiškintina taip, kad oro vežėjas, sudaręs tarptautinio vežimo sutartį su asmenų, vežamų kaip keleiviai, darbdaviu, atsako šiam darbdaviui už žalą, kilusią dėl skrydžių, kuriais pagal šią sutartį vyko jo darbuotojai, vėlavimo ir pasireiškusią kaip šio darbdavio patirtos papildomos išlaidos.

   Iš tiesų, iš kelių bendrą tikslą turinčių Monrealio konvencijos nuostatų, kaip antai iš jos 1 straipsnio 2 dalies, 3 straipsnio 5 dalies, 25, 29 straipsnių ir 33 straipsnio 1 dalies, matyti, kad šioje konvencijoje įtvirtintas ryšys tarp oro vežėjo atsakomybės ir šio vežėjo su kita šalimi sudarytos sutarties dėl tarptautinio vežimo buvimo, o aplinkybė, kad ši kita šalis pati yra ar nėra keleivis, neturi ypatingos reikšmės vežėjo atsakomybei pagal šią sutartį atsirasti.

   Be to, iš šios konvencijos 22 straipsnio 1 dalyje numatyto reikalavimo riboti atsakomybę „kiekvienam keleiviui“ matyti, kad žalos atlyginimas, kurį gali gauti asmuo, pareiškęs ieškinį dėl žalos, patirtos dėl tarptautinio keleivių vežimo vėlavimo, atlyginimo, bet kuriuo atveju negali viršyti sumos, gautos padauginus Monrealio konvencijos 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą ribą iš keleivių, vežamų pagal šio asmens su vienu ar keliais atitinkamais vežėjais sudarytą sutartį, skaičiaus.

   (žr. 41, 48, 49, 52 punktus ir rezoliucinę dalį)