Byla C‑121/15

Association nationale des opérateurs détaillants en énergie (ANODE)

prieš

Premier ministre ir kt.

(Conseil d’État (Prancūzija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Teisės aktų derinimas — Direktyva 2009/73/EB — Energija — Dujų sektorius — Gamtinių dujų tiekimo galutiniams vartotojams kainų nustatymas — Reguliuojamieji tarifai — Kliūtis — Atitiktis — Vertinimo kriterijai — Tiekimo saugumo ir teritorinės sanglaudos tikslai“

Santrauka – 2016 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

1. Teisės aktų derinimas – Derinimo priemonės – Gamtinių dujų vidaus rinkos bendrosios taisyklės – Direktyva 2009/73 – Su viešąja paslauga susijusių įpareigojimų nustatymas ūkio subjektams – Gamtinių dujų tiekimo kainų nustatymas – Kvalifikavimas kaip kliūties sukurti konkurencingą gamtinių dujų rinką

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/73 3 straipsnio 1 dalis)

2. Teisės aktų derinimas – Derinimo priemonės – Gamtinių dujų vidaus rinkos bendrosios taisyklės – Direktyva 2009/73 – Su viešąja paslauga susijusių įpareigojimų nustatymas ūkio subjektams – Gamtinių dujų tiekimo kainų nustatymas – Leistinumas – Sąlygos – Bendro ekonominio intereso tikslo siekimas – Valstybių narių diskrecija – Ribos

   (SESV 14 ir 106 straipsniai; Prie ES ir ESV sutarčių pridėtas protokolas Nr. 26; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 36 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/73 3 straipsnio 1 ir 2 dalys)

3. Teisės aktų derinimas – Derinimo priemonės – Gamtinių dujų vidaus rinkos bendrosios taisyklės – Direktyva 2009/73 – Su viešąja paslauga susijusių įpareigojimų nustatymas ūkio subjektams – Gamtinių dujų tiekimo kainų nustatymas – Leistinumas – Sąlygos – Proporcingumo principo paisymas – Priemonės reikalingumas – Vertinimo kriterijai

   (SESV 106 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/73 3 straipsnio 2 dalis)

4. Teisės aktų derinimas – Derinimo priemonės – Gamtinių dujų vidaus rinkos bendrosios taisyklės – Direktyva 2009/73 – Su viešąja paslauga susijusių įpareigojimų nustatymas ūkio subjektams – Gamtinių dujų tiekimo kainų nustatymas – Leistinumas – Sąlygos – Priemonės nediskriminacinis pobūdis

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/73 3 straipsnio 1 ir 2 dalys)

1.  Direktyvos 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad valstybės narės intervencija, pasireiškianti tuo, kad kai kurie tiekėjai, tarp jų ir istorinis tiekėjas, įpareigojami siūlyti galutiniam vartotojui gamtines dujas reguliuojamaisiais tarifais, dėl paties savo pobūdžio trukdo sukurti konkurencingą gamtinių dujų rinką, kaip numatyta šioje nuostatoje, ir ši kliūtis išlieka net ir tada, jei dėl šios intervencijos visiems rinkoje esantiems tiekėjams nekliudoma teikti konkuruojančių pasiūlymų mažesnėmis už šiuos tarifus kainomis.

   Iš tiesų, nors nė vienoje Direktyvos 2009/73 nuostatoje nenurodyta, kad gamtinių dujų tiekimo kaina turi būti nustatoma tik atsižvelgiant į pasiūlą ir paklausą, šis reikalavimas kyla iš paties šios direktyvos tikslo ir bendros sistemos, nes ja siekiama sukurti gamtinių dujų vidaus rinką, kuri būtų visiškai ir realiai atvira ir konkurencinga ir kurioje visi vartotojai galėtų laisvai pasirinkti tiekėjus, o visi tiekėjai – laisvai tiekti produktus savo klientams. Šiuo atveju tarifų nustatymas, kurį lemia viešosios valdžios institucijų intervencija, neabejotinai paveikia konkurencijos sąlygas, o dėl šios priežasties teisės aktai, pagal kuriuos reikalaujama pasiūlyti rinkai gamtinių dujų nustatyta kaina, prieštarauja Direktyvos 2009/73 3 straipsnio 1 dalyje numatytam tikslui sukurti atvirą ir konkurencingą gamtinių dujų rinką. Be to, tai, kad įmonės, kurioms taikomi reguliuojamieji tarifai, taip pat gali laisvai nustatyti savo pasiūlymus rinkoje, negali paneigti išvados, kad nagrinėjama valstybės intervencija paveikia konkurenciją. Iš tiesų pats dviejų rinkos segmentų, t. y. segmento, kuriame kainos nustatomos ne pagal konkurencijos sąlygas, ir segmento, kuriame nustatyti kainas paliekama rinkos jėgoms, egzistavimas rinkoje yra nesuderinamas su atviros ir konkurencingos gamtinių dujų vidaus rinkos sukūrimu.

   (žr. 26, 31–33 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.  Valstybės intervencija nustatant gamtinių dujų tiekimo galutiniam vartotojui kainą gali būti leidžiama pagal Direktyvą 2009/73 dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, jeigu laikomasi trijų sąlygų. Pirma, šia intervencija turi būti siekiama bendrus ekonominius interesus tenkinančio tikslo; antra, ja turi būti laikomasi proporcingumo principo; ir, trečia, ji turi numatyti aiškiai apibrėžtus, skaidrius, nediskriminacinius ir patikrinamus viešųjų paslaugų įpareigojimus ir užtikrinti vienodas Sąjungos dujų įmonių teises vartotojų atžvilgiu.

   Dėl pirmosios sąlygos, susijusios su bendro ekonominio intereso egzistavimu, pažymėtina, kad ji turi būti aiškinama atsižvelgiant į naujas aplinkybes, susiklosčiusias įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, nes, be SESV 106 straipsnio ir SESV 14 straipsnio, dabar yra ir Protokolas (Nr. 26) dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų, pridėtas prie ES sutarties, pakeistos Lisabonos sutartimi, ir ESV sutarties, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai, kuri įgijo tokią pačią teisinę galią kaip Sutartys, visų pirma jos 36 straipsnis dėl galimybės naudotis bendrus ekonominius interesus tenkinančiomis paslaugomis. Taigi valstybės narės turi teisę, laikydamosi Sąjungos teisės, nustatyti bendros ekonominės svarbos paslaugų apimtį ir teikimo organizavimą. Jos konkrečiai gali atsižvelgti į savo nacionalinės politikos tikslus. Dėl šio aspekto pažymėtina, kad atlikdamos vertinimą, kurį privalo atlikti pagal Direktyvą 2009/73 siekdamos nustatyti, ar vadovaujantis bendru ekonominiu interesu dujų sektoriuje veikiančioms įmonėms reikia nustatyti su viešosios paslaugos teikimu susijusius įpareigojimus, valstybės narės privalo suderinti liberalizavimo tikslą ir kitus šia direktyva 73 siekiamus tikslus. Tokiomis aplinkybėmis, kadangi Direktyvos 2009/73 3 straipsnio 2 dalyje pateiktas nebaigtinis veiksmų rūšių, kurioms gali būti nustatomi viešųjų paslaugų įpareigojimai, sąrašas, valstybės narės, laikydamosi Sąjungos teisės, gali nevaržomai numatyti bendrus ekonominius interesus tenkinančius tikslus, kurių nori siekti nustatydamos viešųjų paslaugų įpareigojimus. Tačiau šiais įpareigojimais visada turi būti siekiama vieno ar kelių bendrus ekonominius interesus tenkinančių tikslų.

   Tuo remiantis darytina išvada, kad Direktyvos 2009/73/EB 3 straipsnio 2 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į SESV 14 ir 106 straipsnius ir Protokolą (Nr. 26) dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų, kuris pridėtas prie ES sutarties, pakeistos Lisabonos sutartimi, ir ESV sutarties, reikia aiškinti taip, kad pagal ją valstybėms narėms leidžiama įvertinti, ar dėl bendrų ekonominių interesų dujų sektoriuje veikiančioms įmonėms reikia nustatyti viešųjų paslaugų įpareigojimus, susijusius su gamtinių dujų tiekimo kaina, siekiant, be kita ko, užtikrinti tiekimo saugumą ir teritorinę sanglaudą, jeigu tik, pirma, įvykdomos visos šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos ir šie įpareigojimai yra nediskriminacinio pobūdžio ir, antra, šie įpareigojimai nustatyti laikantis proporcingumo principo.

   (žr. 36, 37, 40, 44, 45, 50, 73 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

3.  Direktyvos 2009/73 dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių 3 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiamas kainų nustatymo metodas, grindžiamas atsižvelgimu į sąnaudas, jeigu tik dėl tokio metodo taikymo valstybės intervencija neviršija to, kas yra būtina ja siekiamiems bendrus ekonominius interesus tenkinantiems tikslams įgyvendinti. Iš tikrųjų iš pačios SESV 106 straipsnio formuluotės matyti, kad su viešųjų paslaugų teikimu susiję įpareigojimai, kuriuos pagal minėtą 3 straipsnio 2 dalį galima numatyti įmonėms, turi atitikti proporcingumo principą ir kad šios pareigos gali sudaryti kliūčių laisvai nustatyti gamtinių dujų tiekimo kainą po 2007 m. liepos 1 d., tik jeigu tai būtina bendro ekonominio intereso tikslo, kurio jomis siekiama, įgyvendinimui ir tik griežtai apibrėžtam laikotarpiui.

   Dėl intervencijos, grindžiamos visų istorinio tiekėjo sąnaudų padengimo principu, pritaikius jo tiekimo sąnaudų tipinę formulę ir su tiekimu nesusijusių sąnaudų įvertinimo metodiką, kurios nustatomos reguliavimo institucijai atlikus metinę sąnaudų pokyčio analizę, reikia pažymėti, kad pagal būtinybės reikalavimą iš principo turi būti nustatyta dujų kainos sudedamoji dalis, kuriai būtina taikyti intervenciją, kad būtų pasiektas numatytas valstybės intervencijos tikslas. Nacionalinis teismas turi įvertinti, ar taikomas intervencijos nustatant kainas metodas neviršija to, kas būtina numatytiems bendrus ekonominius interesus tenkinantiems tikslams pasiekti, ir ar nėra tinkamų mažiau ribojančių priemonių. Be to, būtinybės reikalavimą taip pat reikia vertinti atsižvelgiant į priemonės taikymo sritį asmenų, būtent jos adresatų, atžvilgiu.

   (žr. 53, 65–67, 73 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

4.  Dėl trečiosios sąlygos, kad valstybės intervencija dėl gamtinių dujų tiekimo kainų nustatymo galėtų būti leidžiama pagal Direktyvą 2009/73 dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, pagal kurią valstybės intervencija turi numatyti aiškiai apibrėžtus, skaidrius, nediskriminacinius ir patikrinamus viešųjų paslaugų įpareigojimus ir užtikrinti vienodas Sąjungos dujų įmonių teises vartotojų atžvilgiu, pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2009/73 3 straipsnio 2 dalį leidžiama nustatyti viešųjų paslaugų įpareigojimus dujų sektoriuje veikiančioms įmonėms apskritai, o ne tam tikroms konkrečioms įmonėms. Be to, šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės nediskriminuoja gamtinių dujų įmonių jų teisių ar pareigų atžvilgiu. Todėl įmonių, kurioms nustatomi viešųjų paslaugų įpareigojimai, skyrimo sistema negalėtų būti a priori netaikoma kuriai nors dujų sektoriuje veikiančiai įmonei.

   (žr. 70,71 punktus)