Byla C‑96/15

Saint Louis Sucre

prieš

Directeur général des douanes ir droits indirects

(tribunal de grande instance de Nanterre prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Žemės ūkis — Cukrus — Gamybos mokesčiai — Teisė susigrąžinti — Sandėliuojamas cukrus, kuris nebuvo eksportuotas — Nepagrįstas praturtėjimas — Laisvė užsiimti verslu — Apskaičiavimo metodas“

Santrauka – 2016 m. birželio 16 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

1. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos – Nacionalinio teismo kompetencija – Būtinybė pateikti prejudicinį klausimą ir pateiktų klausimų svarba – Nacionalinio teismo atliekamas vertinimas

   (SESV 267 straipsnis)

2. Žemės ūkis – Bendras rinkų organizavimas – Cukrus – Gamybos mokesčiai – Eksportuojamo pertekliaus apskaičiavimas – Atsižvelgimas į sandėliuojamo cukraus, kuris pasibaigiant 2005–2006 prekybos metams nebuvo eksportuotas, kiekius – Gamybos mokesčių sistemos neatnaujinimas pasibaigus minėtiems prekybos metams – Poveikio nebuvimas

   (SESV 40–43 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1260/2001, 15 konstatuojamoji dalis ir 15 straipsnio 2, 3 ir 8 dalys, Tarybos reglamentas Nr. 318/2006 ir Tarybos reglamentas Nr. 1360/2013; Komisijos reglamento Nr. 314/2002, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1140/2003, 6 straipsnio 4 dalis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 34 punktą)

2.  Reglamento Nr. 1260/2001 dėl bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo 15 straipsnio 2 ir 8 dalys turi būti aiškinamos taip, kad jos nesuteikia cukraus gamintojui teisės į gamybos mokesčių, sumokėtų už pagal A ir B kvotas pagaminto cukraus kiekius, kurie dar buvo sandėliuojami 2006 m. birželio 30 d., sugrąžinimą, nes po šios datos gamybos mokesčių sistema nebuvo atnaujinta Reglamentu Nr. 318/2006 dėl bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo.

   Jei apskaičiuojant eksportuojamą perteklių 2001–2002–2005–2006 prekybos metais nebūtų atsižvelgta į 2005–2006 prekybos metų pabaigoje sandėliuoto cukraus, izogliukozės ir inulino sirupo kiekius, tai prieštarautų tiek Reglamento Nr. 314/2002, nustatančio išsamias kvotų sistemos taikymo cukraus sektoriuje taisykles, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1140/2003, 6 straipsnio 4 daliai, kurioje aiškiai numatyta, kad turi būti atsižvelgiama į šiuos sandėliuojamus kiekius, tiek Reglamento Nr. 1260/2001 15 straipsnio 2 dalies a punktui, kuriame taip pat nurodytas eksportuotinas ir dar neeksportuotas perteklius, kuris, kaip matyti pirmiausia iš pastarojo reglamento 15 konstatuojamosios dalies, būtinai apima atitinkamų prekybos metų pabaigoje rinkoje esančius kiekius, įskaitant sandėliuojamus. Be to, tai, kad toliau kalbama apie numatomus bendrus nuostolius, net ir atlikus Reglamento Nr. 1260/2001 15 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytą pataisymą, kiek tai susiję su 2001–2002–2005–2006 prekybos metais, reiškia, kad galbūt ne visi nuostoliai dar patirti. Neatrodo, kad Taryba padarė akivaizdžią klaidą, piktnaudžiavo įgaliojimais ar akivaizdžiai peržengė savo diskrecijos ribas žemės ūkio srityje pagal SESV 40–43 straipsnius, numatydama, kad, kiek tai susiję su 2005–2006 prekybos metais finansuojant bendrą rinkų organizavimą cukraus sektoriuje, bus atsižvelgta į baigiantis prekybos metams susidariusį eksportuojamą perteklių, kuris būtinai apims prekybos metų pabaigoje sandėliuojamus cukraus kiekius.

   Šiomis sąlygomis nėra jokių aplinkybių, kuri galėtų daryti poveikį Reglamento Nr. 1360/2013, kuriuo nustatomi 2001–2002, 2002–2003, 2003–2004, 2004–2005 ir 2005–2006 prekybos metų cukraus sektoriaus gamybos mokesčiai, 2001–2002 ir 2004–2005 prekybos metų papildomo mokesčio skaičiavimo koeficientas ir suma, kurią cukraus gamintojai turi sumokėti runkelių pardavėjams dėl susidariusio didžiausio mokesčio ir priskaičiuoto 2002–2003, 2003–2004 ir 2005–2006 prekybos metų mokesčio skirtumo, galiojimui.

   (žr. 44, 45, 52, 54, 56 punktus ir rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktus)