Sujungtos bylos C‑404/12 P ir C‑405/12 P

Europos Sąjungos Taryba

ir

Europos Komisija

prieš

Stichting Natuur en Milieu

ir

Pesticide Action Network Europe

„Apeliacinis skundas — Reglamentas (EB) Nr. 149/2008 — Reglamentas, kuriame nustatomas didžiausias leistinas pesticidų likučių kiekis — Prašymas persvarstyti šį reglamentą vidaus tvarka, pateiktas pagal Reglamentą (EB) Nr. 1367/2006 — Komisijos sprendimas, kuriuo prašymai pripažinti nepriimtinais — Individualiai taikoma priemonė — Orhuso konvencija — Reglamento (EB) Nr. 1367/2006 galiojimas atsižvelgiant į šią konvenciją“

Santrauka – 2015 m. sausio 13 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

1. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Reikalavimai, kad būtų pakeisti motyvai – Nepriimtinumas

   (Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 1 dalis ir 178 straipsnio 1 dalis)

2. Tarptautiniai susitarimai – Sąjungos susitarimai – Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencija) – Poveikis – Viršenybė prieš Sąjungos antrinės teisės aktus – Sąjungos antrinės teisės akto teisėtumo vertinimas atsižvelgiant į minėtos konvencijos nuostatas – Sąlygos – Nuostatos, kurios nėra besąlygiškos ir pakankamai tikslios – Negalimumas

   (EB 300 straipsnio 7 dalis (dabar – SESV 216 straipsnio 2 dalis); Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis; (Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 30–32 punktus)

2.  Pagal EB 300 straipsnio 7 dalį (dabar – SESV 216 straipsnio 2 dalis) Sąjungos institucijoms yra privalomi Sąjungos sudaryti tarptautiniai susitarimai ir dėl to jie turi viršenybę prieš institucijų priimtus teisės aktus. Tačiau tarptautinio susitarimo, kurio susitariančioji šalis yra Sąjunga, nuostatomis galima remtis grindžiant ieškinį dėl Sąjungos antrinės teisės akto panaikinimo arba tokio akto neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą tik su sąlyga, kad, pirma, šio susitarimo pobūdis ir struktūra tam neprieštarauja ir, antra, tos nuostatos yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios pagal savo turinį.

   Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais 9 straipsnio 3 dalyje nėra jokio aiškaus ir tikslaus įpareigojimo, kuris galėtų tiesiogiai reguliuoti asmenų teisinę situaciją, todėl ši nuostata netenkina šių sąlygų. Darytina išvada, kad šia nuostata negalima remtis Sąjungos teisme, siekiant, jog būtų įvertintas Reglamento Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams 10 straipsnio 1 dalies teisėtumas.

   Tiesa, Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad tuo atveju, kai Sąjunga ketina įvykdyti konkretų pagal Pasaulio prekybos organizacijos sistemą sudarytuose susitarimuose įtvirtintą įsipareigojimą arba kai atitinkamame Sąjungos teisės akte yra aiški nuoroda į konkrečias šių susitarimų nuostatas, Teisingumo Teismui tenka pareiga patikrinti ginčijamo akto ir jam įgyvendinti priimtų aktų teisėtumą atsižvelgiant į šių susitarimų normas. Tačiau šios dvi išimtys buvo pateisinamos tik atsižvelgiant į susitarimų, kuriems buvo taikomos, ypatybes ir, nesant šių ypatybių, negali būti laikomos reikšmingomis siekiant nustatyti, ar Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalimi galima remtis Sąjungos teisme, siekiant, kad būtų įvertintas Reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalies teisėtumas.

   (žr. 44, 46–50, 60 punktus)

Sujungtos bylos C‑404/12 P ir C‑405/12 P

Europos Sąjungos Taryba

ir

Europos Komisija

prieš

Stichting Natuur en Milieu

ir

Pesticide Action Network Europe

„Apeliacinis skundas — Reglamentas (EB) Nr. 149/2008 — Reglamentas, kuriame nustatomas didžiausias leistinas pesticidų likučių kiekis — Prašymas persvarstyti šį reglamentą vidaus tvarka, pateiktas pagal Reglamentą (EB) Nr. 1367/2006 — Komisijos sprendimas, kuriuo prašymai pripažinti nepriimtinais — Individualiai taikoma priemonė — Orhuso konvencija — Reglamento (EB) Nr. 1367/2006 galiojimas atsižvelgiant į šią konvenciją“

Santrauka – 2015 m. sausio 13 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

1. Apeliacinis skundas — Pagrindai — Reikalavimai, kad būtų pakeisti motyvai — Nepriimtinumas

   (Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 1 dalis ir 178 straipsnio 1 dalis)

2. Tarptautiniai susitarimai — Sąjungos susitarimai — Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencija) — Poveikis — Viršenybė prieš Sąjungos antrinės teisės aktus — Sąjungos antrinės teisės akto teisėtumo vertinimas atsižvelgiant į minėtos konvencijos nuostatas — Sąlygos — Nuostatos, kurios nėra besąlygiškos ir pakankamai tikslios — Negalimumas

   (EB 300 straipsnio 7 dalis (dabar – SESV 216 straipsnio 2 dalis); Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis; (Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 30–32 punktus)

2.  Pagal EB 300 straipsnio 7 dalį (dabar – SESV 216 straipsnio 2 dalis) Sąjungos institucijoms yra privalomi Sąjungos sudaryti tarptautiniai susitarimai ir dėl to jie turi viršenybę prieš institucijų priimtus teisės aktus. Tačiau tarptautinio susitarimo, kurio susitariančioji šalis yra Sąjunga, nuostatomis galima remtis grindžiant ieškinį dėl Sąjungos antrinės teisės akto panaikinimo arba tokio akto neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą tik su sąlyga, kad, pirma, šio susitarimo pobūdis ir struktūra tam neprieštarauja ir, antra, tos nuostatos yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios pagal savo turinį.

   Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais 9 straipsnio 3 dalyje nėra jokio aiškaus ir tikslaus įpareigojimo, kuris galėtų tiesiogiai reguliuoti asmenų teisinę situaciją, todėl ši nuostata netenkina šių sąlygų. Darytina išvada, kad šia nuostata negalima remtis Sąjungos teisme, siekiant, jog būtų įvertintas Reglamento Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams 10 straipsnio 1 dalies teisėtumas.

   Tiesa, Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad tuo atveju, kai Sąjunga ketina įvykdyti konkretų pagal Pasaulio prekybos organizacijos sistemą sudarytuose susitarimuose įtvirtintą įsipareigojimą arba kai atitinkamame Sąjungos teisės akte yra aiški nuoroda į konkrečias šių susitarimų nuostatas, Teisingumo Teismui tenka pareiga patikrinti ginčijamo akto ir jam įgyvendinti priimtų aktų teisėtumą atsižvelgiant į šių susitarimų normas. Tačiau šios dvi išimtys buvo pateisinamos tik atsižvelgiant į susitarimų, kuriems buvo taikomos, ypatybes ir, nesant šių ypatybių, negali būti laikomos reikšmingomis siekiant nustatyti, ar Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalimi galima remtis Sąjungos teisme, siekiant, kad būtų įvertintas Reglamento Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalies teisėtumas.

   (žr. 44, 46–50, 60 punktus)