Byla C‑244/13

Ewaen Fred Ogieriakhi

prieš

Minister for Justice and Equality ir kt.

(High Court (Airija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Direktyva 2004/38/EB — 16 straipsnio 2 dalis — Sąjungos piliečio šeimos narių trečiųjų šalių piliečių teisė nuolat gyventi šalyje — Sutuoktinių bendro gyvenimo pabaiga — Apsigyvenimas nedelsiant su kitais partneriais per nenutrūkstamą penkerių metų gyvenimo šalyje laikotarpį — Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68‑10 straipsnio 3 dalis — Sąlygos — Valstybės narės padarytas Sąjungos teisės pažeidimas — Šio pažeidimo pobūdžio nagrinėjimas — Būtinybė pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą“

Santrauka – 2014 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

1. Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38 – Sąjungos piliečio šeimos narių trečiųjų šalių piliečių teisė nuolat gyventi šalyje, įgyta priimančiojoje valstybėje narėje – Trečiųjų šalių piliečių šios teisės įgijimas po nenutrūkstamo penkerių metų gyvenimo su Sąjungos piliečiu priimančiojoje valstybėje narėje laikotarpio – Teisėto gyvenimo šalyje laikotarpiai, iki nustatyto termino perkelti direktyvą į nacionalinę teisę pabaigos – Įtraukimas – Gyvenimas šalyje, kuris turi atitikti tiek Direktyvoje 2004/38, tiek Sąjungos teisėje, galiojusioje šiuo gyvenimo šalyje laikotarpiu, numatytas sąlygas –Sutuoktiniai, kurie per nepertraukiamą gyvenimo šalyje penkerių metų laikotarpį nusprendė išsiskirti ir apsigyventi su kitais partneriais – Poveikio nebuvimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalis)

2. Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Šeimos narių teisė gyventi šalyje – Valstybės narės pilietybės neturintis šeimos narys – Reikalavimas apsirūpinti tokiu būstu, kokiame paprastai gyvena vietiniai darbuotojai –Reikalavimo šeimai nuolat gyventi po vienu stogu nebuvimas – Tik kaip priėmimo gyventi sąlyga nustatytas reikalavimas

   (Tarybos reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio 3 dalis)

3. Prejudiciniai klausimai – Kreipimasis į Teisingumo Teismą – Pripažinimas, kad Sąjungos teisė akivaizdžiai pažeista, kaip lemiamas veiksnys nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo – Nebuvimas

   (SESV 267 straipsnis)

1.  Direktyvos 2004/38 dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 16 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, kad trečiosios šalies pilietis, kuris iki šios direktyvos perkėlimo datos pragyveno valstybėje narėje nepertraukiamą penkerių metų laikotarpį kaip šioje valstybėje narėje dirbusio Sąjungos piliečio sutuoktinis, turi būti laikomas įgijusiu šioje nuostatoje numatytą teisę nuolat gyventi šalyje, nors per šį laikotarpį sutuoktiniai nusprendė išsiskirti ir apsigyveno su kitais partneriais, o sutuoktinis Sąjungos pilietis nebeaprūpino minėto piliečio būstu, kuriame šis gyveno, ir jo jam nesuteikė.

   Iš tiesų, jeigu pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalį reikalaujant suteikti teisę nuolat gyventi šalyje iki galutinio šios direktyvos perkėlimo termino išgyventas visas nenutrūkstamas penkerių metų laikotarpis ar tokio laikotarpio dalis, šis laikotarpis turi atitikti tiek šioje direktyvoje, tiek Sąjungos teisėje, galiojusioje šiuo gyvenimo šalyje laikotarpiu, numatytas sąlygas. Šiuo klausimu pažymėtina, kad išanalizavus Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalį, konstatuotina, jog Sąjungos piliečio šeimos nariai, kurie nėra valstybės narės piliečiai, teisę nuolat gyventi šalyje bet kuriuo atveju įgyja atsižvelgiant į tai, pirma, ar šis pilietis pats atitinka šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, ir, antra, ar šie nariai išgyveno kartu su juo atitinkamą laikotarpį. Kadangi minėtos direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje Sąjungos piliečio šeimos nario teisės nuolat gyventi įgijimas priklauso nuo teisėto gyvenimo „kartu“ su Sąjungos piliečiu nenutrūkstamą penkerių metų laikotarpį sąlygos, kyla klausimas, ar sutuoktinių išsiskyrimas atitinkamu laikotarpiu – ne tik dėl to, kad jie daugiau kartu nebegyvena, bet pirmiausia todėl, kad jų santuoka faktiškai nutrūko, – užkerta kelią šią sąlygą pripažinti įvykdyta. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kaip išplaukia iš sprendimų Diatta (267/83) ir Iida (C‑40/11), santuokinis ryšys negali būti laikomas išnykusiu, kol jo nenutraukė kompetentinga institucija, o taip nėra kai sutuoktiniai paprasčiausia gyvena atskirai, net jei vėliau ketina išsiskirti, todėl sutuoktinis, kad įgytų išvestinę teisę gyventi šalyje, neturi būtinai nuolat gyventi su Sąjungos piliečiu. Todėl tai, kad sutuoktiniai ne tik kartu nebegyvena, bet ir gyvena su kitais partneriais, nėra reikšminga teisės nuolat gyventi šalyje įgijimo pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalį tikslais.

   (žr. 32, 34, 36–38, 47 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.  Reglamento Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas darbuotojui valstybės narės piliečiui aprūpinti savo šeimą tokiu būstu, kokiame paprastai gyvena vietiniai darbuotojai to rajono, kuriame jis yra įsidarbinęs, laikomas įvykdytu, jeigu darbuotojas paliko šeimos būstą, o sutuoktinis apsigyveno su kitu partneriu kitame būste, kuriuo šis darbuotojas sutuoktinio neaprūpino ir kurio nesuteikė.

   Iš tikrųjų, 10 straipsnio 3 dalimi reikalaujama ne to, kad atitinkamas šeimos narys ten gyventų nuolat, o tik to, kad būstas, kurį turi darbuotojas, būtų laikomas normaliu jo šeimai apgyvendinti, tad reikalavimo šeimai nuolat gyventi po vienu stogu negalima suprasti kaip numanomo.

   Be to, reikalavimas turėti normaliu laikomą būstą taikomas tik kaip kiekvieno šeimos nario priėmimo gyventi pas darbuotoją sąlyga, todėl bet kuriuo atveju tai, ar šios nuostatos buvo laikytasi, gali būti vertinama tik tuo metu, kai trečiosios šalies pilietis pradėjo bendrą gyvenimą priimančiojoje valstybėje narėje su sutuoktiniu Sąjungos piliečiu.

   (žr. 43, 45, 46 punktus)

3.  Aplinkybė, kad ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl Sąjungos teisės pažeidimo, atlyginimo nagrinėjantis nacionalinis teismas nusprendė, kad būtina pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos Sąjungos teisės, neturi būti laikoma lemiamu veiksniu nustatant, ar valstybė narė akivaizdžiai pažeidė šią teisę.

   Vien tai, kad yra pateikiamas prejudicinis klausimas, neturi riboti bylą iš esmės nagrinėjančio teismo laisvės. Iš tikrųjų atsakymas į klausimą, ar buvo padarytas pakankamai rimtas Sąjungos teisės pažeidimas, paaiškėja ne dėl paties naudojimosi SESV 267 straipsnyje numatyta teise, o iš Teisingumo Teismo pateikto išaiškinimo. Nacionalinių teismų teisė, jeigu jie mano, kad tai būtina, Teisingumo Teismui pateikti prejudicinius klausimus tam, kad būtų išaiškinta Sąjungos teisės nuostata, net jei kilęs klausimas jau buvo nagrinėtas, neabejotinai būtų apribota, jeigu pasinaudojimas ja būtų traktuojamas kaip lemiamas veiksnys pripažįstant, ar Sąjungos teisė akivaizdžiai pažeista, siekiant nustatyti, jei reikia, atitinkamos valstybės narės atsakomybę už Sąjungos teisės pažeidimą. Tad toks poveikis paneigtų prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūros sistemą, tikslą ir pobūdį.

   (žr. 53–55 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)