Sujungtos bylos C‑241/12 ir C‑242/12

Shell Nederland Verkoopmaatschappij BV

ir

Belgian Shell NV

(Rechtbank te Rotterdam prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„Aplinka — Atliekos — Sąvoka — Direktyva 2006/12/EB — Atliekų vežimas — Pranešimas kompetentingoms nacionalinėms institucijoms — Reglamentas (EEB) Nr. 259/93 — Medžiagos ar daikto atsikratymas, ketinimas atsikratyti arba pareiga atsikratyti“

Santrauka – 2013 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas

1. Aplinka – Atliekos – Direktyva 2006/12 – Atliekų sąvoka – Medžiaga, kurios atsikratoma – Platus aiškinimas – Vertinimo kriterijai

   (SESV 191 straipsnio 2 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a, e ir f punktai bei 4 dalis)

2. Aplinka – Atliekos – Reglamentas Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo – Atliekų sąvoka – Dyzelino siunta, netyčia sumaišyta su kita medžiaga – Neįtraukimas – Sąlygos

   (Tarybos reglamento Nr. 259/93 2 straipsnio a dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a punktas)

3. Aplinka – Atliekos – Direktyva 2006/12 – Atliekų sąvoka – Daiktai, kurie gali būti iš naujo ekonomiškai panaudoti – Įtraukimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a punktas)

1.  Priskyrimas prie „atliekų“ pirmiausia priklauso nuo turėtojo veiksmų ir sąvokos „atsikratyti“ reikšmės.

   Kalbant apie sąvoką „atsikratyti“, ją reikia aiškinti atsižvelgiant į Direktyvos 2006/12 dėl atliekų tikslą ir į SESV 191 straipsnio 2 dalį. Iš to išplaukia, kad sąvokų „atsikratyti“ ir „atliekos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a punktą, nereikia aiškinti siaurai. Iš šios direktyvos nuostatų matyti, kad sąvoka „atsikratyti“ apima medžiagos ar daikto šalinimą ir panaudojimą, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies a ir f punktus.

   Be to, nustatant, ar egzistuoja „atliekos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2006/12, reikia įvertinti visas aplinkybes, atsižvelgiant į šios direktyvos tikslą ir siekiant nepažeisti jos veiksmingumo. Kai kurios aplinkybės gali būti požymiai, jog medžiaga ar daiktu buvo atsikratoma, ketinama atsikratyti arba turėjo būti atsikratoma, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a punktą. Šiuo klausimu reikia atkreipti ypatingą dėmesį į aplinkybę, kad nagrinėjama medžiaga ar daiktas nėra ar nebėra naudingas savo turėtojui, t. y. ši medžiaga ar daiktas yra našta, kurios jis bando atsikratyti.

   (žr. 37–42 punktus)

2.  Reglamento Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo Europos bendrijos viduje, į Bendriją ir iš jos priežiūros ir kontrolės, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 2557/2001, 2 straipsnio a punktą reikia aiškinti taip, kad sąvoka „atliekos“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, neapima dyzelino, netyčia sumaišyto su kita medžiaga, siuntos, su sąlyga, kad jos turėtojas iš tiesų ketino pateikti į rinką šią siuntą, sumaišytą su kitu produktu.

   Šiuo atveju, kalbant apie klientą, kuriam buvo pristatytas charakteristikų neatitinkantis dyzelinas, ypač svarbi aplinkybė, kad jis grąžino charakteristikų neatitinkantį dyzeliną pardavėjui siekdamas, kad jam būtų grąžinta už jį sumokėta kaina, kaip tai buvo numatyta pirkimo ir pardavimo sutartyje. Tačiau neturėtų būti laikoma, kad taip veikdamas, šis klientas ketino nagrinėjamą siuntą šalinti ar panaudoti, todėl tai nebuvo „atsikratymas“, kaip tai suprantama pagal 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a punktą.

   Dėl charakteristikų neatitinkantį dyzeliną tiekusio pardavėjo, aplinkybės, kad nagrinėjama siunta galėjo būti parduota rinkoje neapdorota, tokios būklės, kokios ji buvo tuo momentu, kai ją grąžino klientas, kad nagrinėjamos siuntos rinkos vertė labai atitinka sutartas charakteristikas atitinkančio produkto vertę, arba kad analogiškų nagrinėjamai siuntai produktų pardavimas paprastai nėra laikomas prekyba atliekomis, negali būti lemiamos. Tačiau aplinkybė, kad pardavėjas perėmė nagrinėjamą siuntą, ketindamas ją sumaišyti ir iš naujo pateikti į rinką, šiuo atveju turi lemiamą svarbą.

   (žr. 46, 49–54 punktus ir rezoliucinę dalį)

3.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 50 punktą)

Sujungtos bylos C‑241/12 ir C‑242/12

Shell Nederland Verkoopmaatschappij BV

ir

Belgian Shell NV

(Rechtbank te Rotterdam prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„Aplinka — Atliekos — Sąvoka — Direktyva 2006/12/EB — Atliekų vežimas — Pranešimas kompetentingoms nacionalinėms institucijoms — Reglamentas (EEB) Nr. 259/93 — Medžiagos ar daikto atsikratymas, ketinimas atsikratyti arba pareiga atsikratyti“

Santrauka – 2013 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas

1. Aplinka — Atliekos — Direktyva 2006/12 — Atliekų sąvoka — Medžiaga, kurios atsikratoma — Platus aiškinimas — Vertinimo kriterijai

   (SESV 191 straipsnio 2 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a, e ir f punktai bei 4 dalis)

2. Aplinka — Atliekos — Reglamentas Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo — Atliekų sąvoka — Dyzelino siunta, netyčia sumaišyta su kita medžiaga — Neįtraukimas — Sąlygos

   (Tarybos reglamento Nr. 259/93 2 straipsnio a dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a punktas)

3. Aplinka — Atliekos — Direktyva 2006/12 — Atliekų sąvoka — Daiktai, kurie gali būti iš naujo ekonomiškai panaudoti — Įtraukimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a punktas)

1.  Priskyrimas prie „atliekų“ pirmiausia priklauso nuo turėtojo veiksmų ir sąvokos „atsikratyti“ reikšmės.

   Kalbant apie sąvoką „atsikratyti“, ją reikia aiškinti atsižvelgiant į Direktyvos 2006/12 dėl atliekų tikslą ir į SESV 191 straipsnio 2 dalį. Iš to išplaukia, kad sąvokų „atsikratyti“ ir „atliekos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a punktą, nereikia aiškinti siaurai. Iš šios direktyvos nuostatų matyti, kad sąvoka „atsikratyti“ apima medžiagos ar daikto šalinimą ir panaudojimą, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies a ir f punktus.

   Be to, nustatant, ar egzistuoja „atliekos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2006/12, reikia įvertinti visas aplinkybes, atsižvelgiant į šios direktyvos tikslą ir siekiant nepažeisti jos veiksmingumo. Kai kurios aplinkybės gali būti požymiai, jog medžiaga ar daiktu buvo atsikratoma, ketinama atsikratyti arba turėjo būti atsikratoma, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a punktą. Šiuo klausimu reikia atkreipti ypatingą dėmesį į aplinkybę, kad nagrinėjama medžiaga ar daiktas nėra ar nebėra naudingas savo turėtojui, t. y. ši medžiaga ar daiktas yra našta, kurios jis bando atsikratyti.

   (žr. 37–42 punktus)

2.  Reglamento Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo Europos bendrijos viduje, į Bendriją ir iš jos priežiūros ir kontrolės, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 2557/2001, 2 straipsnio a punktą reikia aiškinti taip, kad sąvoka „atliekos“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, neapima dyzelino, netyčia sumaišyto su kita medžiaga, siuntos, su sąlyga, kad jos turėtojas iš tiesų ketino pateikti į rinką šią siuntą, sumaišytą su kitu produktu.

   Šiuo atveju, kalbant apie klientą, kuriam buvo pristatytas charakteristikų neatitinkantis dyzelinas, ypač svarbi aplinkybė, kad jis grąžino charakteristikų neatitinkantį dyzeliną pardavėjui siekdamas, kad jam būtų grąžinta už jį sumokėta kaina, kaip tai buvo numatyta pirkimo ir pardavimo sutartyje. Tačiau neturėtų būti laikoma, kad taip veikdamas, šis klientas ketino nagrinėjamą siuntą šalinti ar panaudoti, todėl tai nebuvo „atsikratymas“, kaip tai suprantama pagal 2006/12 1 straipsnio 1 dalies a punktą.

   Dėl charakteristikų neatitinkantį dyzeliną tiekusio pardavėjo, aplinkybės, kad nagrinėjama siunta galėjo būti parduota rinkoje neapdorota, tokios būklės, kokios ji buvo tuo momentu, kai ją grąžino klientas, kad nagrinėjamos siuntos rinkos vertė labai atitinka sutartas charakteristikas atitinkančio produkto vertę, arba kad analogiškų nagrinėjamai siuntai produktų pardavimas paprastai nėra laikomas prekyba atliekomis, negali būti lemiamos. Tačiau aplinkybė, kad pardavėjas perėmė nagrinėjamą siuntą, ketindamas ją sumaišyti ir iš naujo pateikti į rinką, šiuo atveju turi lemiamą svarbą.

   (žr. 46, 49–54 punktus ir rezoliucinę dalį)

3.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 50 punktą)