Byla C‑184/12

United Antwerp Maritime Agencies (Unamar) NV

prieš

Navigation Maritime Bulgare

(Hof van Cassatie prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės — 3 straipsnis ir 7 straipsnio 2 dalis — Šalių pasirinkimo laisvė — Ribos — Imperatyvios tiesioginio taikymo normos — Direktyva 86/653/EEB — Savarankiškai dirbantys prekybos atstovai — Prekių pardavimo ar pirkimo sutartys — Atstovaujamojo nutraukta agentavimo sutartis — Nacionalinis reglamentavimas, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliamos nuostatos, numatančios didesnę nei direktyvoje reikalaujama minimali apsaugą ir komercinių atstovų paslaugų teikimo sutartims sudaryti apsaugą“

Santrauka – 2013 m. spalio 17 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

1. Prejudiciniai klausimai — Nacionalinio teismo kompetencija — Pateiktų klausimų reikalingumo ir svarbos vertinimas

   (SESV 267 straipsnis)

2. Prejudiciniai klausimai — Teisingumo Teismo jurisdikcija — Ribos — Sąjungos teisės nuostatos, į kurią nukreipia nacionalinė teisė, taikytinumo išaiškinimas — Jurisdikcija pateikti tokį išaiškinimą

   (SESV 267 straipsnis)

3. Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose — Konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės — Pasirinkimo laisvė — Ribos — Imperatyvios tiesioginio taikymo normos — Sąvoka — Griežtas aiškinimas — Nacionalinio teismo vertinimas

   (1980 m. birželio 19 d. Romos konvencijos 3 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 2 dalis)

4. Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose — Konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės — Pasirinkimo laisvė — Ribos — Imperatyvios tiesioginio taikymo normos — Sutarties šalių pasirinkto valstybės narės įstatymo, į nacionalinę teisę perkeliančio Direktyvą 86/653, netaikymas — Nacionalinio reglamentavimo, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliamos nuostatos, numatančios didesnę nei direktyvoje reikalaujama minimali apsaugą, taikymas — Leistinumas — Sąlygos

   (1980 m. birželio 19 d. Romos konvencijos 3 straipsnis ir 7 straipsnio 2 dalis; Tarybos direktyva 86/653)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 28 punktą)

2.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 30, 31 punktus)

3.  Norint užtikrinti sutarties šalių valios autonomijos principo, kuris yra Reglamentu Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės perimtos 1980 m. birželio 19 d. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės kertinis akmuo, veiksmingumą, reikia, kad būtų gerbiamas, kaip nurodyta Romos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje, šių šalių laisva valia padarytas pasirinkimas dėl jų sutartiniams santykiams taikytinos teisės, todėl su „imperatyvia tiesioginio taikymo teisės norma“, kaip ji suprantama pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktus, susijusi išimtis, kaip antai numatyta šios konvencijos 7 straipsnio 2 dalyje, aiškintina griežtai.

   Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad valstybė narė kaip imperatyvius tiesioginio taikymo aktus kvalifikuoja tas nacionalines nuostatas, kurių paisymas pripažintas tokiu kritiniu atitinkamos valstybės narės politinei, socialinei ar ekonominei sanklodai išsaugoti, kad jų laikytis reikalaujama iš kiekvieno šios valstybės narės teritorijoje esančio asmens arba jiems atitikti turi visi šioje teritorijoje susiklostantys teisiniai santykiai. Taigi nacionalinis teismas, vertindamas, ar nacionalinis įstatymas yra „imperatyvi tiesioginio taikymo norma“, kurią jis ketina taikyti vietoj tos, kurią aiškiai pasirinko sutarties šalys, turi atsižvelgti ne tik į konkrečias šio įstatymo formuluotes, bet ir į bendrą sistemą, taip pat visas šio įstatymo priėmimo aplinkybes, kad paaiškėjus, jog nacionalinės teisės aktų leidėjas jį priėmė siekdamas apsaugoti interesą, kurį atitinkama valstybė narė pripažino esminiu, galėtų padaryti išvadą apie jo imperatyvumą.

   (žr. 47, 49, 50 punktus)

4.  1980 m. birželio 19 d. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 3 straipsnį ir 7 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad vienos valstybės narės teismas, į kurį kreiptasi, gali atsisakyti taikyti komercinio atstovavimo sutarties šalių pasirinktą kitos valstybės narės įstatymą, atitinkantį Direktyva 86/653/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo reikalaujamą minimalios apsaugos sąlygą, ir taikyti lex fori remdamasis tuo, kad nepriklausomų komercinių atstovų situacija pirmojoje valstybėje narėje reglamentuojama imperatyvaus pobūdžio normomis, tik jei, atsižvelgdamas į tokių imperatyvių nuostatų tikslą, teismas, į kurį kreiptasi, išsamiai išnagrinėjęs situaciją konstatavo, kad perkeldamas šią direktyvą jo valstybės teisės aktų leidėjas didesnės apsaugos, nei numatyta šioje direktyvoje, suteikimą komerciniam atstovui atitinkamoje teisės sistemoje pripažino kritiškai svarbiu.

   (žr. 52 punktą ir rezoliucinę dalį)