Byla C‑113/12

Donal Brady

prieš

Environmental Protection Agency

(Supreme Court (Airija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Aplinka — Direktyva 75/442/EEB — Srutos, susidariusios ir saugomos kiaulių auginimo ūkyje, kol bus perduotos ūkininkams, kurie jas naudoja kaip savo žemės trąšą — Kvalifikavimas kaip „atliekos“ arba kaip „šalutinis produktas“ — Sąlygos — Įrodinėjimo pareiga — Direktyva 91/676/EEB — Neperkėlimas — Asmeninė gamintojo atsakomybė už tai, kaip šie ūkininkai laikosi Sąjungos teisės aktų, susijusių su atliekų ir trąšų tvarkymu“

Santrauka – 2013 m. spalio 3 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas

1. Aplinka — Atliekos — Direktyva 75/442 — Atliekų sąvoka — Medžiaga, kurios atsikratoma — Vertinimo kriterijai

   (EB 174 straipsnio 2 dalis; Tarybos direktyvos 75/442 1 straipsnio a punktas)

2. Aplinka — Atliekos — Direktyva 75/442 — Atliekų sąvoka — Medžiaga, kurios atsikratoma — Gyvulių mėšlas — Neįtraukimas — Sąlygos

   (Tarybos direktyvos 75/442 1 straipsnio a punktas)

3. Aplinka — Atliekos — Direktyva 75/442 — Atliekų sąvoka — Medžiaga, kuri pašalinama — Gyvulių mėšlas — Neįtraukimas — Apimtis

   (Tarybos direktyvos 75/442 1 straipsnio a, b ir c punktai)

4. Aplinka — Atliekos — Direktyva 75/442 — Atliekų sąvoka — Medžiaga, kurios atsikratoma — Gyvulių mėšlas — Neįtraukimas — Įrodinėjimo pareiga

   (Tarybos direktyvos 75/442 1 straipsnio a punktas)

5. Aplinka — Atliekos — Direktyva 75/442 — „Kiti teisės aktai“, kaip jie suprantami pagal 2 straipsnio 1 dalies b punktą — Į nacionalinę teisę neperkelta direktyva — Neįtraukimas

   (Tarybos direktyvos 75/442 2 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunktis ir Tarybos direktyva 91/676)

6. Aplinka — Atliekos — Direktyva 75/442 — Valstybių narių pareigos atliekų turėtojų atžvilgiu — Ūkio subjektų pareiga gauti leidimą arba atleidimą nuo jo prieš vykdant bet kokią atliekų šalinimo ar utilizavimo veiklą — Apimtis — Atsakomybė už Sąjungos teisės aktų, susijusių su atliekų ir trąšų tvarkymu, laikymąsi

   (Tarybos direktyvos 75/442 1 straipsnio a punktas, 8, 10 ir 11 straipsniai)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 38–42, 44, 49 punktus)

2.  Direktyvos 75/442 dėl atliekų, iš dalies pakeistos Sprendimu 96/350, 1 straipsnio a punkto pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad intensyvaus kiaulių auginimo ūkyje susidariusios srutos, kurios saugomos, kol bus perduotos ūkininkams tam, kad šie panaudotų jas kaip trąšas savo žemėje, yra ne atliekos, kaip jos suprantamos pagal minėtą nuostatą, bet šalutinis produktas, jei minėtas gamintojas vėlesniu etapu ketina parduoti šias srutas ekonominiu požiūriu jam naudingomis sąlygomis, su sąlyga, kad toks tolesnis panaudojimas yra ne vien galimas, bet bus tikrai įvykdytas, nereikalauja išankstinio perdirbimo ir yra gamybos proceso dalis.

   Siekiant išsiaiškinti, ar tolesnis srutų panaudojimas kitų ūkininkų vykdomam tręšimui yra pakankamai tikras, kad būtų pateisintas jų saugojimas kitokį laikotarpį, nei tas, kurio reikia joms surinkti siekiant pašalinti, be kita ko, reikia užtikrinti, kad minėtų ūkininkų laukai, kuriuose turi būti vykdomas šis tolesnis panaudojimas, iš pradžių būtų aiškiai identifikuoti.

   Svarbu ir tai, kad faktinis saugomų srutų kiekis būtų griežtai apribotas numatomo tręšimo poreikiais, o dėl to, pirma, saugomas kiekis turi būti apribotas taip, kad jis visas būtų skirtas tolesniam panaudojimui, ir, antra, saugojimo trukmė turi būti apribota būtinybe, kurią šiuo atžvilgiu lemia tręšimo sezoniškumas.

   Šiuo atžvilgiu nacionaliniai teismai, be kita ko, turi įsitikinti, kad saugojimo įrenginiai, kuriais naudojasi srutų gamintojas, įrengti taip, kad nebūtų jokio šios medžiagos nutekėjimo ir įsiskverbimo į žemę ir kad jie yra pakankamo dydžio, kurio užtektų susidariusioms srutoms saugoti, kol jos bus faktiškai perduotos atitinkamiems ūkininkams.

   Be to, dėl atitinkamų trečiųjų asmenų tolesnio srutų panaudojimo, kaip planuoja gamintojas, jis turi gauti daugiau naudos nei vien galimybę šį produktą pašalinti, o ši aplinkybė, kai ji įrodyta, padidina faktinio tolesnio panaudojimo tikimybę.

   (žr. 52, 55–57, 60 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

3.  Jei būtų padaryta išvada, kad tolesnis srutų panaudojimas konkrečiu atveju yra pakankamai tikras, kad šias srutas, kol jos saugomos iki faktinio jų pristatymo atitinkamiems tretiesiems asmenims, būtų galima pripažinti šalutiniu produktu, ši aplinkybė neturėtų jokios įtakos tam, kad minėtos srutos tam tikrais atvejais gali tapti atliekomis po šio pristatymo, pavyzdžiui, jei paaiškėtų, kad minėti tretieji asmenys galiausiai nekontroliuojamai jas išleido į aplinką tokiomis sąlygomis, kuriomis šias srutas galima laikyti atliekomis.

   Tokiu atveju reikėtų atsižvelgti į tai, kad asmuo, kuris faktiškai turi produktus prieš pat jiems tampant atliekomis, turi būti laikomas pagaminusiu šias atliekas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 75/442 dėl atliekų, iš dalies pakeistos Sprendimu 96/350, 1 straipsnio b punktą, taigi ir jų turėtoju, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 1 straipsnio c punktą.

   (žr. 50, 51 punktus)

4.  Pagal Sąjungos teisę nedraudžiama tai, kad pareiga įrodyti, jog tenkinami kriterijai, leidžiantys pripažinti, kad medžiaga, kaip antai srutos, susidariusios ir saugomos, kol bus perduotos ūkininkams tam, kad šie panaudotų jas kaip trąšas savo žemėje, yra šalutinis produktas, tenka šių srutų gamintojui, jei dėl to nepakenkiama šios teisės, būtent Direktyvos 75/442 dėl atliekų, iš dalies pakeistos Sprendimu 96/350, veiksmingumui, ir užtikrinama, kad laikomasi iš šios teisės kylančių pareigų, konkrečiai kalbant, pareigos šios direktyvos nuostatų netaikyti medžiagoms, kurias pagal šiuos kriterijus reikia pripažinti šalutiniais produktais, kuriems netaikoma minėta direktyva.

   Dėl asmens, kuriam tenka pareiga įrodyti, kad tenkinami kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, jog medžiaga turi būti kvalifikuojama kaip šalutinis produktas, o ne atliekos, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 75/442, nustatymo reikia pažymėti, kad minėtoje direktyvoje nėra specialių šį klausimą reglamentuojančių nuostatų. Tokiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas šiuo atžvilgiu turi taikyti savo nacionalinės teisės sistemos nuostatas su sąlyga, kad tai darydamas jis nepažeidžia Sąjungos teisės, būtent Direktyvos 75/442, veiksmingumo ir užtikrina iš šios teisės kylančių pareigų laikymąsi. Visų pirma darytina išvada, kad šios nacionalinės taisyklės, susijusios su įrodinėjimo pareiga, negali būti tokios, kad taptų pernelyg sudėtinga įrodyti, jog taikant minėtus kriterijus medžiagas reikia pripažinti šalutiniais produktais.

   (žr. 61, 62, 65 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

5.  Direktyvos 75/442 dėl atliekų, iš dalies pakeistos Sprendimu 96/350, 2 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunktis turi būti aiškinamas taip, kad į valstybės narės teisę neperkėlus Direktyvos 91/676 dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių, negalima daryti išvados, jog gyvulių mėšlą, susidariusį minėtoje valstybėje narėje esančiame kiaulių ūkyje, dėl pastarosios direktyvos egzistavimo reguliuoja kiti teisės aktai, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.

   Tam, kad atitinkamos Bendrijos ar nacionalinės teisės normos būtų pripažintos „kitais teisės aktais“, kaip tai suprantama pagal minėto 2 straipsnio 1 dalies b punkto iii papunktį, jose turi būti konkrečios atitinkamų atliekų tvarkymą reglamentuojančios nuostatos ir jos turi užtikrinti bent tokį aplinkos apsaugos lygį, kuris bent prilygtų užtikrinamam pagal Direktyvą 75/442.

   Jei valstybė narė nesiima reikiamų priemonių Direktyvai 91/676 įgyvendinti, bet kuriuo atveju negalima manyti, kad ta direktyva suteikiamas bent toks aplinkos apsaugos lygis, koks numatytas Direktyvoje 75/442, nes neperkėlimas, priešingai, reiškia, kad pastarosios direktyvos netaikant nagrinėjamam gyvulių mėšlo tvarkymui, jo nereguliuoja jokie kiti teisės aktai.

   (žr. 67, 69, 70 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)

6.  Darant prielaidą, jog kiaulių auginimo ūkyje susidariusios ir laikomos srutos turi būti kvalifikuojamos kaip atliekos, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 75/442 dėl atliekų, iš dalies pakeistos Sprendimu 96/350, 1 straipsnio a punkto pirmą pastraipą:

   —

   šios direktyvos 8 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama minėtų atliekų turėtojui išduoti leidimą, neatsižvelgiant į jo išdavimo sąlygas, šias atliekas šalinti parduodant ūkininkui, kuris jas naudoja kaip savo žemės trąšą, jei šis ūkininkas neturi minėtos direktyvos 10 straipsnyje nurodyto leidimo ar nėra atleistas nuo pareigos gauti tokį leidimą ir yra užsiregistravęs pagal šios direktyvos 11 straipsnio nuostatas, ir

   – tarpusavyje siejami minėtos direktyvos 8, 10 ir 11 straipsniai turi būti aiškinami taip: pagal juos draudžiama tai, kad minėtam turėtojui parduodant šias atliekas ūkininkui, kuris jas naudoja kaip savo žemės trąšą ir turi minėtame 10 straipsnyje nurodytą leidimą arba yra atleistas nuo pareigos gauti tokį leidimą ir yra užsiregistravęs pagal minėtą 11 straipsnį, būtų taikoma sąlyga, kad šis turėtojas yra atsakingas už tai, kaip šis kitas ūkininkas laikosi taisyklių, kurios turi būti taikomos utilizavimo veiklai, šio ūkininko vykdomai pagal Sąjungos teisės aktus, susijusius su atliekų ir trąšų tvarkymu.

   Kai atliekų turėtojas perduoda jas įmonei, turinčiai leidimą utilizuoti šias atliekas ar atleistai nuo pareigos jį gauti, tik ši įmonė, tapusi tokių atliekų turėtoja, o ne minėtas ankstesnis turėtojas yra atsakinga už tai, kad utilizavimo veikla būtų vykdoma šiuo atžvilgiu laikantis visų sąlygų, šiai veiklai numatytų taikytinuose teisės aktuose.

   (žr. 81–83 punktus, rezoliucinės dalies 4 punktą)