Byla C-168/11

Manfred Beker

ir

Christa Beker

prieš

Finanzamt Heilbronn

(Bundesfinanzhof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvas kapitalo judėjimas — Pajamų mokestis — Pajamos iš kapitalo — Dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis — Dividendai, paskirstyti bendrovių, įsteigtų valstybėse narėse ir trečiosiose valstybėse — Maksimalios užsienio mokesčio prie šaltinio į nacionalinį pajamų mokestį įskaitytinos sumos apskaičiavimas — Neatsižvelgimas į asmenines ir pragyvenimo išlaidas — Pateisinimas“

Santrauka – 2013 m. vasario 28 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

1. Prejudiciniai klausimai – Priimtinumas – Ribos – Akivaizdžiai su byla nesusiję klausimai ir hipotetiniai klausimai, užduoti aplinkybėmis, kuriomis naudingas atsakymas yra neįmanomas

   (SESV 267 straipsnis)

2. Įsisteigimo laisvė – Laisvas kapitalo judėjimas – Taikymo sritis – Mokesčių teisės aktai – Pelno mokestis – Dividendų apmokestinimas – Rezidentams paskirstytų dividendų, gautų iš bendrovės, kurios buveinė yra kitoje valstybėje narėje, kapitalo dalių ir nesuteikiančių galimybės daryti lemiamą įtaką jai, vertinimas mokesčių tikslais – Nuostatų, reglamentuojančių įsisteigimo laisvę, netaikymas – Nuostatų, reglamentuojančių laisvą kapitalo judėjimą, taikymas

   (SESV 49 ir 63 straipsniai)

3. Laisvas kapitalo judėjimas – Apribojimai – Nacionalinės teisės aktai dėl maksimalios užsienio mokesčio prie pajamų šaltinio į nacionalinį pajamų mokestį įskaitytinos sumos apskaičiavimo – Neatsižvelgimas į asmenines ir pragyvenimo išlaidas – Nepriimtinumas – Pateisinimas – Nebuvimas

   (SESV 63 straipsnis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 19 punktą)

2.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 26–31 punktus)

3.  SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybės narės teisės aktus, pagal kuriuos taikant sistemą, kuria siekiama riboti dvigubą apmokestinimą, kai neribotai apmokestinami asmenys už užsienio kilmės pajamas šių pajamų kilmės valstybėje moka mokestį, atitinkantį minėtos valstybės narės renkamą pajamų mokestį, šis užsienio mokestis įskaitomas į šios valstybės narės pajamų mokesčio sumą padauginant pajamų, kurioms priskirtinos užsienio kilmės pajamos, mokesčio, mokėtino toje pačioje valstybėje narėje, sumą iš minėtų užsienio kilmės pajamų ir pajamų sumos santykio, tačiau pastarąja suma neatsižvelgiama į ypatingas išlaidas ir specialius mokesčius, t. y. į išlaidas, susijusias su pragyvenimu arba asmenine ar šeimine padėtimi.

   Viena vertus, nors tokiais teisės aktais, apskaičiuojant teorinę mokesčio, tenkančio visoms mokesčių mokėtojo pajamoms, sumą atsižvelgiama į atskaitas, atitinkančias ypatingas išlaidas ir specialius mokesčius, kaip į išlaidas, susijusias su pragyvenimu ar asmenine arba šeimine padėtimi, tokie teisės aktai praktiškai lemia tai, kad minėtos valstybės narės mokesčių mokėtojams rezidentams, kurie užsienyje gavo dalį savo pajamų, bus atskaitomos minėtos ypatingos išlaidos ir specialūs mokesčiai tik iš jų pajamų, gautų jų rezidavimo valstybėje narėje. Todėl minėta valstybė narė, apskaičiuodama šių mokesčių mokėtojų pajamų mokestį, neatsižvelgia į dalį minėtų atskaitų. Iš to išplaukia, kad valstybėje narėje reziduojantys mokesčių mokėtojai, kurie dalį savo pajamų gavo užsienyje, yra blogesnėje padėtyje nei tos pačios valstybės narės mokesčių mokėtojai rezidentai, kurie joje gavo visas savo pajamas, todėl jiems taikoma visiška atskaita, atitinkanti ypatingas išlaidas ir specialius mokesčius, t. y. išlaidas, susijusias su pragyvenimu ar asmenine arba šeimine padėtimi.

   Kita vertus, nors tiesa, kad apmokestinimo kompetencijos paskirstymo tarp valstybių narių užtikrinimas gali būti privalomas bendrojo intereso pagrindas, leidžiantis pateisinti naudojimosi judėjimo laisve Sąjungoje apribojimą, tokiu pateisinimu mokesčių mokėtojo rezidavimo valstybė negali remtis siekdama išvengti pareigos iš principo taikyti mokesčių mokėtojams asmeninio ir šeiminio pobūdžio atskaitas, į kurias jie turi teisę, nebent valstybės, kuriose buvo gauta dalis pajamų, šias lengvatas jau suteikė savo noru arba laikydamosi specialių tarptautinių susitarimų. Į visas šias atskaitas rezidavimo valstybė iš principo turi atsižvelgti. Iš to išplaukia, kad viso dydžio atskaitos iš principo turi būti taikomos rezidavimo valstybėje mokesčių mokėtojo gautų pajamų daliai.

   (žr. 41, 42, 51, 53, 56, 60, 63 punktus)

Byla C-168/11

Manfred Beker

ir

Christa Beker

prieš

Finanzamt Heilbronn

(Bundesfinanzhof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvas kapitalo judėjimas — Pajamų mokestis — Pajamos iš kapitalo — Dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis — Dividendai, paskirstyti bendrovių, įsteigtų valstybėse narėse ir trečiosiose valstybėse — Maksimalios užsienio mokesčio prie šaltinio į nacionalinį pajamų mokestį įskaitytinos sumos apskaičiavimas — Neatsižvelgimas į asmenines ir pragyvenimo išlaidas — Pateisinimas“

Santrauka – 2013 m. vasario 28 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

1. Prejudiciniai klausimai – Priimtinumas – Ribos – Akivaizdžiai su byla nesusiję klausimai ir hipotetiniai klausimai, užduoti aplinkybėmis, kuriomis naudingas atsakymas yra neįmanomas

   (SESV 267 straipsnis)

2. Įsisteigimo laisvė – Laisvas kapitalo judėjimas – Taikymo sritis – Mokesčių teisės aktai – Pelno mokestis – Dividendų apmokestinimas – Rezidentams paskirstytų dividendų, gautų iš bendrovės, kurios buveinė yra kitoje valstybėje narėje, kapitalo dalių ir nesuteikiančių galimybės daryti lemiamą įtaką jai, vertinimas mokesčių tikslais – Nuostatų, reglamentuojančių įsisteigimo laisvę, netaikymas – Nuostatų, reglamentuojančių laisvą kapitalo judėjimą, taikymas

   (SESV 49 ir 63 straipsniai)

3. Laisvas kapitalo judėjimas – Apribojimai – Nacionalinės teisės aktai dėl maksimalios užsienio mokesčio prie pajamų šaltinio į nacionalinį pajamų mokestį įskaitytinos sumos apskaičiavimo – Neatsižvelgimas į asmenines ir pragyvenimo išlaidas – Nepriimtinumas – Pateisinimas – Nebuvimas

   (SESV 63 straipsnis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 19 punktą)

2.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 26–31 punktus)

3.  SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybės narės teisės aktus, pagal kuriuos taikant sistemą, kuria siekiama riboti dvigubą apmokestinimą, kai neribotai apmokestinami asmenys už užsienio kilmės pajamas šių pajamų kilmės valstybėje moka mokestį, atitinkantį minėtos valstybės narės renkamą pajamų mokestį, šis užsienio mokestis įskaitomas į šios valstybės narės pajamų mokesčio sumą padauginant pajamų, kurioms priskirtinos užsienio kilmės pajamos, mokesčio, mokėtino toje pačioje valstybėje narėje, sumą iš minėtų užsienio kilmės pajamų ir pajamų sumos santykio, tačiau pastarąja suma neatsižvelgiama į ypatingas išlaidas ir specialius mokesčius, t. y. į išlaidas, susijusias su pragyvenimu arba asmenine ar šeimine padėtimi.

   Viena vertus, nors tokiais teisės aktais, apskaičiuojant teorinę mokesčio, tenkančio visoms mokesčių mokėtojo pajamoms, sumą atsižvelgiama į atskaitas, atitinkančias ypatingas išlaidas ir specialius mokesčius, kaip į išlaidas, susijusias su pragyvenimu ar asmenine arba šeimine padėtimi, tokie teisės aktai praktiškai lemia tai, kad minėtos valstybės narės mokesčių mokėtojams rezidentams, kurie užsienyje gavo dalį savo pajamų, bus atskaitomos minėtos ypatingos išlaidos ir specialūs mokesčiai tik iš jų pajamų, gautų jų rezidavimo valstybėje narėje. Todėl minėta valstybė narė, apskaičiuodama šių mokesčių mokėtojų pajamų mokestį, neatsižvelgia į dalį minėtų atskaitų. Iš to išplaukia, kad valstybėje narėje reziduojantys mokesčių mokėtojai, kurie dalį savo pajamų gavo užsienyje, yra blogesnėje padėtyje nei tos pačios valstybės narės mokesčių mokėtojai rezidentai, kurie joje gavo visas savo pajamas, todėl jiems taikoma visiška atskaita, atitinkanti ypatingas išlaidas ir specialius mokesčius, t. y. išlaidas, susijusias su pragyvenimu ar asmenine arba šeimine padėtimi.

   Kita vertus, nors tiesa, kad apmokestinimo kompetencijos paskirstymo tarp valstybių narių užtikrinimas gali būti privalomas bendrojo intereso pagrindas, leidžiantis pateisinti naudojimosi judėjimo laisve Sąjungoje apribojimą, tokiu pateisinimu mokesčių mokėtojo rezidavimo valstybė negali remtis siekdama išvengti pareigos iš principo taikyti mokesčių mokėtojams asmeninio ir šeiminio pobūdžio atskaitas, į kurias jie turi teisę, nebent valstybės, kuriose buvo gauta dalis pajamų, šias lengvatas jau suteikė savo noru arba laikydamosi specialių tarptautinių susitarimų. Į visas šias atskaitas rezidavimo valstybė iš principo turi atsižvelgti. Iš to išplaukia, kad viso dydžio atskaitos iš principo turi būti taikomos rezidavimo valstybėje mokesčių mokėtojo gautų pajamų daliai.

   (žr. 41, 42, 51, 53, 56, 60, 63 punktus)