Keywords
Summary

Keywords

1. Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Azartiniai lošimai – Nacionalinės teisės aktai, kuriais nustatyta azartinių lošimų organizavimo internetu monopolija – Baudžiamosios sankcijos šią monopoliją pažeidusiems asmenims – Leistinumas – Sąlygos

(EB 49 straipsnis)

2. Laisvė teikti paslaugas – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis – Azartinių lošimų paslaugos, kuriomis prekiaujama internetu – Tarpininkų, įsteigtų toje pačioje valstybėje narėje kaip ir užsienio paslaugų teikėjo paslaugų gavėjai, naudojimas – Poveikio nebuvimas

(EB 49 straipsnis)

3. Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Azartiniai lošimai – Nacionalinės teisės aktai, kuriais nustatyta azartinių lošimų organizavimo internetu monopolija – Pateisinimas

(EB 49 ir 55 straipsniai)

4. Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Azartiniai lošimai – Nacionalinės teisės aktai, kuriais nustatyta azartinių lošimų organizavimo internetu monopolija – Šios monopolijos turėtojo galimybė vykdyti ekspansinę politiką – Pateisinimas

(EB 49 straipsnis)

5. Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Azartiniai lošimai – Ūkio subjektas, kuriam jo įsisteigimo valstybė narė suteikė leidimą siūlyti azartinių lošimų paslaugas – Šio ūkio subjekto negalėjimas siūlyti tokias paslaugas internetu kitoje valstybėje narėje dėl monopolijos šiame sektoriuje

(EB 49 straipsnis)

Summary

1. Pagal Sąjungos teisę, ypač EB 49 straipsnį, draudžiama nustatyti baudžiamąsias sankcijas už azartinių lošimų organizavimo monopolijos, kaip antai nacionalinės teisės aktais numatyta kazino lošimų organizavimo internetu monopolija, pažeidimą, jei tokie teisės aktai neatitinka Sąjungos teisės nuostatų.

Sąjungos teisė nustato valstybių narių kompetencijos baudžiamosios teisės srityje ribas, todėl šios srities teisės aktais, be kita ko, negali būti ribojamos Sąjungos teise garantuojamos pagrindinės laisvės. Tuo atveju, kai monopolijos sistema yra nesuderinama su EB 49 straipsniu, ūkio subjektui ją pažeidus negali būti taikomos baudžiamosios sankcijos.

(žr. 31, 32, 43 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2. EB 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas azartinių lošimų paslaugoms, kuriomis paskirties valstybės narės teritorijoje internetu prekiauja kitoje valstybėje narėje įsteigtas subjektas, nepaisant to, kad šis subjektas:

a) paskirties valstybėje narėje įdiegė tam tikrą informacinių technologijų infrastruktūrą, kaip antai serveris; ir

b) naudojasi paskirties valstybėje narėje įsteigto paslaugų teikėjo pagalbinėmis paslaugomis tam, kad teiktų savo paslaugas vartotojams, kurie taip pat įsikūrę šioje valstybėje narėje.

EB 49 straipsnis taikomas vienoje valstybėje narėje įsteigtam azartinių lošimų ūkio subjektui, siūlančiam savo paslaugas kitoje valstybėje narėje, net jeigu jis šiuo tikslu naudojasi tarpininkais, įsteigtais toje pačioje valstybėje narėje kaip ir minėtų paslaugų gavėjai. Šis straipsnis juo labiau taikomas tuo atveju, kai azartinių lošimų subjektas naudojasi ne tarpininkais, bet paprastu informacinių technologijų paslaugų teikėju paskirties valstybėje narėje.

(žr. 37, 38 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

3. EB 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad valstybė narė, siekianti užtikrinti ypač aukštą vartotojų apsaugos lygį azartinių lošimų sektoriuje, gali pagrįstai manyti, jog vien monopolijos suteikimas vieninteliam valdžios institucijų griežtai kontroliuojamam subjektui gali leisti joms pakankamai veiksmingai suvaldyti su šiuo sektoriumi susijusį nusikalstamumą ir siekti skatinimo pernelyg išlaidauti lošiant prevencijos ir kovos su priklausomybe nuo lošimų tikslų.

(žr. 48, 100 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)

4. EB 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip: tam, kad būtų suderinami su tikslu kovoti su nusikalstamumu ir su tikslu sumažinti galimybes lošti, nacionalinės teisės aktai, kuriais nustatoma azartinių lošimų monopolija, leidžianti monopolijos turėtojui vykdyti ekspansinę politiką, turi:

– būti grindžiami išvada, kad su lošimais susijusi nusikalstama veikla ir sukčiavimas, taip pat priklausomybė nuo lošimų atitinkamos valstybės narės teritorijoje yra problema, kurią galėtų išspręsti licencijuotos ir reglamentuotos veiklos praplėtimas, ir

– leisti vykdyti tik saikingą ir griežtai apribotą tuo, kas būtina, norint nukreipti vartotojus rinktis kontroliuojamus lošimo tinklus, reklamos veiklą.

Siekiant įgyvendinti šį tikslą nukreipti vartotojus rinktis kontroliuojamą veiklą, leidimą vykdyti veiklą turintys subjektai turi būti patikima, tačiau kartu ir patraukli alternatyva nereglamentuojamai veiklai, o tai savaime gali reikšti didelę lošimų asortimento pasiūlą, tam tikro masto reklamą ir naujų platinimo būdų naudojimą.

Valstybės monopolijos turėtojo galima reklamos veikla turi būti saikinga ir griežtai apribota tuo, kas būtina, siekiant nukreipti vartotojus rinktis kontroliuojamus lošimo tinklus. Tačiau tokia reklama negali būti siekiama žadinti natūralų vartotojų polinkį lošti ir skatinti juos aktyviai dalyvauti lošimuose, visų pirma subanalinant lošimus, sukuriant teigiamą įvaizdį, pagrįstą tuo, jog gaunamos pajamos skiriamos bendrojo intereso veiklai, arba padidinant lošimų patrauklumą dėmesį patraukiančiais reklaminiais pranešimais, kuriuose viliojama dideliais laimėjimais.

(žr. 64, 68, 100 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)

5. EB 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad aplinkybė, jog viena valstybė narė pasirinko kitokią apsaugos sistemą nei kita valstybė narė, negali turėti poveikio atitinkamu klausimu priimtų nuostatų būtinumo ir proporcingumo vertinimui, nes šios nuostatos turi būti vertinamos atsižvelgiant tik į atitinkamos valstybės narės kompetentingų institucijų siekiamus tikslus ir jų siekiamą užtikrinti apsaugos lygį.

Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai azartinių lošimų srityje nėra suderinti Sąjungos lygiu, ir į didelius skirtumus tarp valstybių narių teisės aktais siekiamų tikslų ir jais siekiamo užtikrinti apsaugos lygio, vien ta aplinkybė, kad ūkio subjektas teisėtai siūlo paslaugas valstybėje narėje, kurioje yra įsteigtas ir kur iš principo jam jau taikomi teisiniai reikalavimai, o jo veiklą kontroliuoja šios valstybės kompetentingos institucijos, negali būti laikoma pakankama nacionalinių vartotojų apsaugos nuo sukčiavimo ir nusikalstamumo pavojaus paskirties valstybėje narėje garantija.

(žr. 96–97, 100 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)