Keywords
Summary

Keywords

1. Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Šeštojoje direktyvoje numatyti neapmokestinimo atvejai – Ligoninių ir kitų sveikatos priežiūros paslaugų bei su jomis glaudžiai susijusios veiklos neapmokestinimas

(Tarybos direktyvos 77/388 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies b punktas)

2. Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Šeštojoje direktyvoje numatyti neapmokestinimo atvejai – Ligoninių ir kitų sveikatos priežiūros paslaugų bei su jomis glaudžiai susijusios veiklos neapmokestinimas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/23; Tarybos direktyvos 77/388 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies b punktas)

Summary

1. Su „ligoninių ir kitomis sveikatos priežiūros paslaugomis“ „glaudžiai susijusios“ veiklos sąvoka Šeštosios direktyvos 77/388 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies b punkte pavartota prasme turi būti aiškinama kaip neapimanti tokios veiklos, kurią sudaro bambagyslės kraujo paėmimas, gabenimas ir tyrimas bei šiame kraujyje esančių bambagyslės kamieninių ląstelių laikymas, jei ligoninėje teikiama sveikatos priežiūra, su kuria šios veiklos rūšys tik gali būti susijusios, nėra nei suteikta, nei teikiama, nei planuojama teikti.

Iš tiesų neginčijama, kad, nesvarbu, kaip tiksliai naujausios mokslo žinios leistų apskaičiuoti poreikius, daugumai nagrinėjamų paslaugų gavėjų nėra ir greičiausiai niekada nebus teikiama pagrindinė paslauga, kuri galėtų būti priskirta prie „ligoninių ar kitos sveikatos priežiūros“ Šeštosios direktyvos 77/388 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies b punkte pavartota prasme. Pakankamai tvirtas ryšys tarp, pirma, ligoninės ir kitokios sveikatos priežiūros, sudarančios pagrindinę paslaugą, ir, antra, minėtos veiklos egzistuotų tik esant dviem sąlygoms: medicinos mokslo žinių lygis leistų arba reikalautų naudoti bambagyslės kamienines ląsteles konkrečiai ligai gydyti ar jos prevencijai ir konkretus asmuo sirgtų šia liga arba jam kiltų rizika susirgti. Tokiomis aplinkybėmis net darant prielaidą, kad ši veikla negalėtų būti vykdoma kitu tikslu, nei naudoti išsaugotas bambagyslės kamienines ląsteles teikiant sveikatos priežiūrą ligoninėje, ir šis tikslas negalėtų būti pakeistas, nereikėtų manyti, kad šios paslaugos iš tikrųjų būtų papildančios jų gavėjų gydymą ligoninėje arba sveikatos priežiūrą, t. y. pagrindinę paslaugą.

(žr. 47–49, 52 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2. Tais atvejais, kai kamieninių ląstelių bankų paslaugos teikiamos įgalioto medicinos personalo, o patys kamieninių ląstelių bankai, nors ir gavę valstybės narės kompetentingų sveikatos institucijų įgaliojimus, numatytus Direktyvoje 2004/23, nustatančioje žmogaus audinių ir ląstelių donorystės, įsigijimo, ištyrimo, apdorojimo, konservavimo, laikymo bei paskirstymo kokybės ir saugos standartus, tvarkyti žmogaus audinius ir ląsteles, pagal valstybinę sveikatos apsaugos schemą negauna jokios paramos ir jiems sumokėtas atlygis pagal tokią schemą visiškai nekompensuojamas, Šeštosios direktyvos 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies b punktu nacionalinėms institucijoms nedraudžiama tokį kamieninių ląstelių banką laikyti nesančiu „kita panašaus pobūdžio [kaip ligoninė, gydymo ar diagnostikos centras] deramai pripažinta įstaiga“ Šeštosios direktyvos 77/388 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies b punkte pavartota prasme. Tačiau šios nuostatos negalima aiškinti taip, jog pačia ja reikalaujama, kad kompetentingos institucijos atsisakytų prilyginti privatų kamieninių ląstelių banką „deramai pripažintai“ įstaigai minėto neapmokestinimo tikslais. Prireikus nacionalinis teismas turi patikrinti, ar atsisakymas pripažinti Šeštosios direktyvos 77/388 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies b punkte numatyto neapmokestinimo tikslais atitinka Europos Sąjungos teisę ir ypač mokestinio neutralumo principą.

Iš principo būtent kiekvienos valstybės narės nacionalinėje teisėje turi būti nustatytos taisyklės, pagal kurias pripažįstami, kaip numatyta Šeštosios direktyvos 77/388 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies b punkte, atitinkamus prašymus pateikę subjektai. Kai apmokestinamasis asmuo prašo suteikti jam deramai pripažintos įstaigos statusą šioje nuostatoje pavartota prasme, kompetentingos institucijos turi paisyti šia nuostata suteiktos diskrecijos ribų taikydamos Europos Sąjungos teisės principus ir visų pirma vienodo vertinimo principą, kuris PVM srityje išreikštas mokestinio neutralumo principu. Šiuo klausimu tam, kad nustatytų, kurios įstaigos turi būti „pripažintos“ minėtoje nuostatoje pavartota prasme, nacionalinės institucijos, vadovaudamosi Sąjungos teise ir taikant joms nacionalinių teismų vykdomą kontrolę, turi atsižvelgti į keletą aplinkybių, įskaitant tai, ar atitinkamo apmokestinamojo asmens veikla tenkinamas bendras interesas, ar kitiems tą pačią veiklą vykdantiems apmokestinamiesiems asmenims jau suteiktas toks pripažinimas ir ar didžiąją nagrinėjamų paslaugų kainos dalį gali atlyginti sveikatos draudimo arba kitos socialinės apsaugos įstaigos.

Šiuo klausimu viena aplinkybė, kad apmokestinamojo asmens paslaugos teikiamos per kvalifikuotus sveikatos apsaugos specialistus, savaime neužkerta kelio nacionalinės valdžios institucijoms atsisakyti suteikti apmokestinamajam asmeniui pripažintos įstaigos statusą, leidžiantį pasinaudoti Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies b punkte numatytu neapmokestinimu. Be to, nacionalinės valdžios institucijos turi teisę atsižvelgti į aplinkybę, kad apmokestinamojo asmens vykdoma veikla visiškai neremiama bei nefinansuojama pagal valstybinę socialinės apsaugos schemą, nustatydamos, ar subjektas turi būti pripažintas. Tačiau tai nereiškia, kad neapmokestinimas turi būti netaikomas visoms paslaugoms, kurių nekompensuoja socialinės apsaugos institucijos. Tai veikiau veiksnys, kurį reikėtų pasverti ir kurį galėtų atsverti, pavyzdžiui, būtinybė užtikrinti vienodą vertinimą. Jei apmokestinamojo asmens padėtis panaši į kitų tas pačias paslaugas panašiose situacijose teikiančių subjektų padėtį, vien tai, kad socialinio draudimo institucijos nekompensuoja visos šių paslaugų kainos, nepateisina skirtingo paslaugų teikėjų vertinimo PVM apmokestinimo tikslais. Galiausiai aplinkybė, kad kompetentingos sveikatos institucijos įgaliojo apmokestinamąjį asmenį tvarkyti žmogaus audinius ir ląsteles remdamosi nacionalinės teisės aktais, kuriais perkeliama Direktyva 2004/23, gali būti įrodymas, patvirtinantis, kad paslaugų teikėjas yra „deramai pripažintas“ Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies b punkte pavartota prasme. Tačiau vien tai, kad taikydamos atitinkamos srities kokybės ir saugos standartus įtvirtinančias Europos Sąjungos teisės normas nacionalinės institucijos įgaliojo vykdyti tokią veiklą, negali iškart ir savaime reikšti, kad įstaiga yra pripažinta Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies b punkto požiūriu, nes kitaip būtų panaikinta šioms institucijoms šia nuostata suteikta diskrecija. Įgaliojimo gavimas yra būtina sąlyga, kad būtų galima užsiimti privataus kamieninių ląstelių banko veikla. Tačiau tokio įgaliojimo suteikimas savaime dar nėra pripažinimas Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies b punkte pavartota prasme.

(žr. 63–65, 68–69, 71, 74–75, 81 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)