Byla C-67/08

Margarete Block

prieš

Finanzamt Kaufbeuren

(Bundesfinanzhof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvas kapitalo judėjimas — EB 56 ir 58 straipsniai — Paveldimo turto mokestis — Nacionalinės teisės aktai, neleidžiantys įskaityti į valstybėje narėje, kurioje mirties dieną gyveno turto savininkas, taikomą paveldimo turto mokestį kitoje valstybėje narėje paveldėtojo sumokėto paveldimo turto mokesčio, jeigu paveldimą turtą sudaro piniginiai reikalavimai — Dvigubas apmokestinimas — Apribojimas — Nebuvimas“

2009 m. vasario 12 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas   I ‐ 885

Sprendimo santrauka

Laisvas kapitalo judėjimas – Apribojimai – Paveldimo turto mokestis

(EB 56 ir 58 straipsniai)

EB 56 ir 58 straipsniai turi būti aiškinami taip, jog jie nedraudžia tokio valstybės narės reglamentavimo, pagal kurį apskaičiuojant paveldimo turto mokestį, kurį turi mokėti šioje valstybėje narėje gyvenantis paveldėtojas už piniginius reikalavimus kitoje valstybėje narėje esančios kredito įstaigos atžvilgiu, nenumatytas kitoje valstybėje narėje sumokėto paveldimo turto mokesčio įskaitymas į pirmojoje valstybėje narėje taikomą paveldimo turto mokestį, jeigu palikėjas mirties dieną gyveno šioje valstybėje narėje.

Tokios nepalankios mokesčių sąlygos atsiranda dėl to, jog abi suinteresuotos valstybės narės lygiagrečiai įgyvendina savo kompetenciją mokesčių srityje, ir tai lemia, jog viena apmokestina piniginius reikalavimus nacionaliniu paveldimo turto mokesčiu, jeigu kreditorius gyvena šioje valstybėje narėje, o kita apmokestina tokius reikalavimus nacionaliniu paveldimo turto mokesčiu, jeigu skolininkas įsikūręs šioje valstybėje narėje. Tačiau dabar galiojanti Bendrijos teisė su paveldimo turto mokesčiu susijusioje situacijoje nenustato bendrų kompetencijos tarp valstybių narių pasidalijimo kriterijų, siekiant išvengti dvigubo apmokestinimo Europos bendrijos viduje. Iš to išplaukia, kad, atsižvelgiant į dabar galiojančią Bendrijos teisę, valstybės narės, su sąlyga, jog laikosi Bendrijos teisės, turi tam tikrą autonomiją šioje srityje ir todėl jos neprivalo pritaikyti savo mokesčių sistemos prie įvairių kitų valstybių narių mokesčių sistemų tam, kad būtų išvengta dvigubo apmokestinimo, kuris atsiranda dėl lygiagrečiai įgyvendinamos minėtų valstybių kompetencijos mokesčių srityje, ir todėl leisti įskaityti paveldimo turto mokestį, sumokėtą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje gyvena paveldėtojas.

Šių išvadų negali paneigti aplinkybė, kad nacionaliniame reglamentavime numatytos palankesnes įskaitymo taisyklės, jeigu palikėjas mirties momentu gyveno kitoje valstybėje narėje, nes toks skirtingas vertinimas, kai kalbama apie asmens, mirties momentu gyvenusio ne šioje valstybėje narėje, palikimą, taip pat nulemtas atitinkamos valstybės narės pasirinkimo, kuris priskiriamas jos kompetencijai mokesčių srityje, nustatant, ar paveldimas turtas yra „užsienyje“, ir kartu sprendžiant, ar įskaityti kitoje valstybėje narėje sumokėtą paveldimo turto mokestį, remtis kreditoriaus gyvenamąja vieta.

(žr. 28, 30–32, 34, 36 punktus ir rezoliucinę dalį)