Sujungtos bylos C-501/06 P, C-513/06 P, C-515/06 P ir C-519/06 P

GlaxoSmithKline Services Unlimited, buvusi Glaxo Wellcome plc

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Apeliaciniai skundai — Karteliai — Lygiagrečios vaistų prekybos apribojimas — EB 81 straipsnio 1 dalis — Tikslas apriboti konkurenciją — Nacionalinis kainų reglamentavimas — Motyvų pakeitimas — EB 81 straipsnio 3 dalis — Prisidėjimas prie technikos pažangos skatinimo — Kontrolė — Įrodinėjimo pareiga — Motyvavimas — Suinteresuotumas pateikti apeliacinį skundą“

Generalinės advokatės V. Trstenjak išvada, pateikta 2009 m. birželio 30 d.   I ‐ 9297

2009 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas   I ‐ 9374

Sprendimo santrauka

1. Apeliacinis skundas – Suinteresuotumas pateikti apeliacinį skundą – Sąlyga

2. Apeliacinis skundas – Priešpriešinis apeliacinis skundas – Dalykas

   (Teisingumo Teismo procedūros reglamento 116 straipsnis)

3. Apeliacinis skundas – Priešpriešinis apeliacinis skundas – Suinteresuotumas pateikti apeliacinį skundą – Sąlyga

4. Konkurencija – Karteliai – Konkurencijos pažeidimas – Vertinimo kriterijai – Antikonkurencinis tikslas – Pakankamas konstatavimas

   (EB 81 straipsnio 1 dalis)

5. Konkurencija – Karteliai – Konkurencijos pažeidimas – Vertinimo kriterijai – Susitarimo šalių ketinimai apriboti konkurenciją – Nebūtinas kriterijus

   (EB 81 straipsnio 1 dalis)

6. Konkurencija – Karteliai – Konkurencijos pažeidimas – Lygiagrečią prekybą ribojantys susitarimai

   (EB 81 straipsnis)

7. Konkurencija – Karteliai – Draudimas – Išimtis – Sąlygos – Įrodinėjimo pareiga

   (EB 81 straipsnio 3 dalis)

8. Konkurencija – Karteliai – Draudimas – Išimtis – Sąlygos – Sudėtingi ekonominiai vertinimai

   (EB 81 straipsnio 3 dalis)

9. Konkurencija – Karteliai – Draudimas – Išimtis – Sąlygos – Prekių gamybos ir platinimo tobulinimas arba technikos ir ekonomikos pažangos skatinimas

   (EB 81 straipsnio 3 dalis)

1.  Apelianto suinteresuotumas pateikti apeliacinį skundą reiškia, kad dėl apeliacinio skundo baigties jį pateikusiai šaliai galėtų atsirasti nauda. Apeliacinį skundą, pateiktą dėl dalies sprendimo motyvų, prašant Teisingumo Teismo pakeisti motyvus, tačiau neginčijant šio sprendimo rezoliucinės dalies, reikia pripažinti nepriimtinu, nes juo apeliantui nesuteikiama naudos ir nedaroma įtakos šio sprendimo rezoliucinei daliai.

   (žr. 23–26 punktus)

2.  Esant tokiai situacijai, kai ieškovas ir atsakovas pirmojoje instancijoje kartu pateikia apeliacinį skundą dėl to paties Pirmosios instancijos teismo sprendimo, reikia nurodyti, jog iš Teisingumo Teismo procedūros reglamento 116 straipsnio teksto negalima daryti išvados, kad atsakovas pirmojoje instancijoje negali kartu pateikti apeliacinio skundo ir priešpriešinio apeliacinio skundo dėl ieškovo pirmojoje instancijoje pateikto pagrindinio apeliacinio skundo, neatsižvelgiant į aplinkybę, jog su šiuo sprendimu yra susijusios kelios bylos, kurios buvo sujungtos. Iš esmės, nepaisant to, kad bylos buvo sujungtos, jos nepraranda savo savarankiško pobūdžio. Taigi apeliacinio skundo ir priešpriešinio apeliacinio skundo pateikimas kartu nelaikytinas piktnaudžiavimu procesu.

   Be to, iš šio Procedūros reglamento 116 straipsnio 1 dalies teksto negalima daryti išvados, kad atsakovas pirmojoje instancijoje, kuris pateikė pagrindinį apeliacinį skundą ir priešpriešinį apeliacinį skundą, priešpriešiniame apeliaciniame skunde negali nurodyti gynybos argumentų, kad atsikirstų į ieškovo pirmojoje instancijoje pateiktame pagrindiniame apeliaciniame skunde išdėstytus pagrindus. Tai, kad gynybos argumentai nurodyti atsiliepimo į apeliacinį skundą dalyje „priešpriešinis apeliacinis skundas“, negali paneigti šios išvados. Iš tikrųjų reikia ne tik vertinti atsiliepimo į apeliacinį skundą formalų dalies pavadinimą, bet ir šios dalies turinį.

   (žr. 31, 36 ir 38 punktus)

3.  Tiek apeliacinio skundo, tiek priešpriešinio apeliacinio skundo atveju asmens suinteresuotumas pateikti skundą reiškia, jog dėl šio apeliacinio skundo baigties jį pateikusiai šaliai galėtų atsirasti nauda.

   (žr. 33 punktą)

4.  Vertinant, ar susitarimui taikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, reikia turėti omenyje, kad susitarimo antikonkurencinis tikslas ir poveikis yra ne kumuliacinės, o alternatyvios sąlygos. Alternatyvus šios sąlygos pobūdis, kurį parodo jungtukas „ar“, reiškia, jog pirmiausia reikia įvertinti susitarimo tikslą, atsižvelgiant į ekonominį kontekstą, kuriam esant jis turi būti taikomas. Tik tuomet, kai išanalizavus susitarimo turinį nenustatyta pakankama žala konkurencijai, reikia nagrinėti jo poveikį ir, kad šis susitarimas būtų uždraustas, įrodyti, jog konkurencija iš tikrųjų buvo pastebimai trukdoma, ribojama arba iškraipoma. Jeigu antikonkurencinis susitarimo tikslas įrodytas, jo poveikio nagrinėti nebūtina.

   (žr. 55 punktą)

5.  Vertinant susitarimo antikonkurencinį pobūdį pirmiausia reikia išnagrinėti jo nuostatų turinį, siekiamus tikslus ir ekonominį bei teisinį taikymo kontekstą. Be to, net jei šalių ketinimai nėra būtinas elementas susitarimo ribojančiam pobūdžiui nustatyti, niekas nedraudžia Komisijai ar Bendrijos teismams į juos atsižvelgti.

   (žr. 58 punktą)

6.  Lygiagrečios prekybos srityje susitarimai, kuriais siekiama uždrausti ar apriboti šią prekybą, iš esmės turi tikslą trukdyti konkurenciją. Remiantis EB 81 straipsnio 1 dalies tekstu ar teismo praktika negalima patvirtinti teiginio, kad jei pripažįstama, jog susitarimas, kuriuo siekiama apriboti lygiagrečią prekybą, turi būti iš esmės laikomas susitarimu, kurio tikslas yra konkurencijos ribojimas, taip yra tik darant prielaidą, jog jis atima iš galutinių vartotojų veiksmingos konkurencijos privalumus, susijusius su aprūpinimu arba kainomis. Iš tikrųjų, pirma, iš EB 81 straipsnio 1 dalies negalima daryti išvados, kad tik susitarimai, kuriais iš vartotojų atimami tam tikri privalumai, gali turėti antikonkurencinį tikslą. Antra, EB 81 straipsniu, kaip ir kitomis Sutartyje įtvirtintomis konkurencijos nuostatomis, siekiama apsaugoti ne tik konkurentų arba vartotojų interesus, bet ir rinkos struktūrą ir kartu pačią konkurenciją. Todėl antikonkurencinio susitarimo tikslo konstatavimas negali būti tiesiogiai siejamas su tuo, kad galutiniai vartotojai praranda veiksmingos konkurencijos privalumus, susijusius su aprūpinimu arba kainomis. Taigi antikonkurencinio tikslo buvimo negalima sieti su įrodymu, jog susitarimas yra nepalankus galutiniams vartotojams.

   Principas, pagal kurį susitarimu, kuriuo siekiama riboti lygiagrečią prekybą, siekiama apriboti konkurenciją, taikomas farmacijos sektoriui.

   (žr. 59–60 ir 62–64 punktus)

7.  Asmuo, kuris remiasi EB 81 straipsnio 3 dalimi, pateikdamas įtikinamų argumentų ir įrodymų turi įrodyti, kad yra įvykdytos išimčiai taikyti būtinos sąlygos. Todėl įrodinėjimo pareiga tenka įmonei, prašančiai taikyti išimtį. Vis dėlto jai pateikus faktinių įrodymų kitai šaliai gali kilti pareiga pateikti paaiškinimus ar pateisinimus – to nepadarius gali būti nuspręsta, kad įrodinėjimo pareiga buvo įvykdyta.

   Susitarimas, siekiant nustatyti, ar jis padeda tobulinti prekių gamybą ir platinimą arba skatinti technikos ar ekonomikos pažangą ir ar juo suteikiama pastebima objektyvi nauda, nagrinėtinas atsižvelgiant į pateikiant prašymą taikyti išimtį pagal EB 81 straipsnio 3 dalį nurodytus ir su faktinėmis aplinkybėmis susijusius argumentus bei įrodymus. Taip nagrinėjant gali prireikti atsižvelgti į susitarime nurodyto sektoriaus charakteristikas ir galimą specifiką, jeigu jie turi lemiamos įtakos nagrinėjimo rezultatui. Šis atsižvelgimas nereiškia įrodinėjimo pareigos perkėlimo, o tik užtikrina prašymo dėl išimties taikymo nagrinėjimą, atsižvelgiant į jį pateikusio asmens nurodytus tinkamus ir su faktinėmis aplinkybėmis susijusius argumentus bei pateiktus įrodymus.

   (žr. 82–83 ir 102–103 punktus)

8.  Nagrinėdamas prašymą panaikinti Komisijos sprendimą, priimtą atsakant į prašymą taikyti išimtį pagal EB 81 straipsnio 3 dalį, Bendrijos teismas atlieka griežtą kontrolę dėl esmės. Atlikdamas tokią kontrolę jis gali patikrinti, ar Komisija pakankamai motyvavo savo sprendimą, kiek tai susiję su prašymą taikyti išimtį padavusio asmens jam pagrįsti pateiktais ir su faktinėmis aplinkybėmis susijusiais argumentais bei įrodymais. Jei Komisija nemotyvavo vienos iš EB 81 straipsnio 3 dalyje numatytų sąlygų, teismas nagrinėja, ar Komisijos sprendimas apskritai buvo pakankamai motyvuotas šios sąlygos atžvilgiu. Toks nagrinėjimas visiškai atitinka principą, pagal kurį Bendrijos teismų vykdoma Komisijos atlikto kompleksinio ekonominio vertinimo kontrolė apsiriboja tik tikrinimu, ar buvo laikomasi procedūrinių ir motyvavimo taisyklių bei ar faktinės aplinkybės buvo tiksliai nustatytos ir ar nebuvo padaryta akivaizdžios šių aplinkybių vertinimo klaidos arba piktnaudžiavimo įgaliojimais. Bendrijos teismas neturi sprendimo, kurio teisėtumą prašoma patikrinti, autoriaus vertinimo pakeisti savo ekonominio pobūdžio vertinimu.

   (žr. 84–86, 146–148 ir 163–164 punktus)

9.  Tam, kad susitarimui būtų taikoma išimtis pagal EB 81 straipsnio 3 dalį, jis turi padėti tobulinti prekių gamybą ir platinimą arba skatinti technikos ir ekonomikos pažangą. Tai suprantama ne kaip bet kokia nauda, kurią savo veikloje gali gauti susitarimą sudariusios įmonės, bet kaip pastebima objektyvi nauda, kuria galima kompensuoti šio susitarimo neigiamą poveikį konkurencijai.

   Išimties tam tikram laikotarpiui suteikimas gali pareikalauti atlikti su susitarimu susijusios naudos prognozių tyrimą ir pakanka, kad Komisija, remdamasi turima informacija, įsitikintų, jog pastebima objektyvi nauda tikrai gali atsirasti, kad padarytų prielaidą, jog susitarimui būdinga tokia nauda.

   Taigi Komisijai gali prireikti išnagrinėti, kas, atsižvelgiant į pateiktus su faktinėmis aplinkybėmis susijusius argumentus ir įrodymus, atrodo labiau tikėtina: ar kad atitinkamas susitarimas leis gauti pastebimos objektyvios naudos, ar atvirkščiai.

   Be to, pastebima objektyvi nauda nesuponuoja, kad į mokslo tyrimus ir plėtrą turi būti investuotos visos papildomos finansinės lėšos.

   (žr. 92–94 ir 120 punktus)