Keywords
Summary

Keywords

1. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas

(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

2. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Komisijos diskrecija vertinti

(Tarybos reglamentas Nr. 17; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

3. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Nepakankami ar prieštaringi motyvai – Priimtinumas

4. Konkurencija – Baudos – Dydis – Komisijos diskrecija vertinti – Teisminė kontrolė – Neribota teismo jurisdikcija

(EB 229 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 17 17 straipsnis)

5. Apeliacinis skundas – Teisingumo Teismo jurisdikcija

(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

6. Bendrijos teisė – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga

(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)

Summary

1. Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimo sunkumas, į kurį reikia atsižvelgti nustatant skirtinų baudų dydį, yra nustatomas atsižvelgiant į daugelį kriterijų, kuriuos vertindama ir nustatydama baudas Komisija turi diskreciją. Atsižvelgimas į sunkinančias aplinkybes nustatant baudą atitinka Komisijos funkciją užtikrinti, kad įmonių veiksmai atitiktų konkurencijos taisykles.

Galimas pakartotinis pažeidimas yra tarp veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant nagrinėjamo pažeidimo sunkumą.

Šiomis aplinkybėmis teiginyje, kad, iki įsigaliojant baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB Sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėms, nagrinėjamoje srityje Komisijos praktika nebuvo aiški ir nebuvo galima jos numatyti, neatsižvelgta į tarp Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies, kuri yra ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas, ir gairių esantį teisinį ryšį.

Iš tiesų gairės nėra baudos nustatymo teisinis pagrindas, o tik Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies taikymo paaiškinimas. Šiame kontekste, netgi jei nebūtų gairių, įmonės bet kuriuo metu galėjo numatyti savo elgesio teisines pasekmes.

Taigi Komisija, įgyvendindama savo diskreciją, pagrįstai gali atsižvelgti į pakartotinio pažeidimo aplinkybę kaip į susijusią su padaryto pažeidimo sunkumu ir šį pakartotinį pažeidimą kvalifikuoti kaip sunkinančią aplinkybę, nepažeisdama nulla poena sine lege principo.

(žr. 25–30 punktus)

2. Nors nei Reglamentas Nr. 17, nei baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairės nenumato maksimalaus pakartotinio pažeidimo konstatavimo termino, jo negalima atmesti pagal teisinio saugumo principą.

Iš tiesų Komisija turi diskreciją rinktis veiksnius, į kuriuos ji turi atsižvelgti nustatydama baudas, kaip antai, be kita ko, konkrečios bylos aplinkybės, jos kontekstas bei baudų atgrasomasis poveikis, ir nebūtina numatyti privalomo ar baigtinio kriterijų, į kuriuos būtinai reikia atsižvelgti, sąrašo.

Pakartotinio pažeidimo konstatavimas ir tokių specifinių ypatybių kaip pažeidimo pakartojimo po pakankamai trumpo laiko tarpo vertinimas priklauso minėtai Komisijos diskrecijai ir pastaroji nėra saistoma galimu tokiam konstatavimui taikomu senaties terminu.

Iš tikrųjų pakartotinis pažeidimas yra svarbus veiksnys, kurį Komisija turi įvertinti, nes atsižvelgiant į jį siekiama įmones, kurios linkusios nesilaikyti konkurencijos taisyklių, skatinti pakeisti savo elgesį. Komisija kiekvienu atveju gali atsižvelgti į tokį polinkį patvirtinančius įrodymus, įskaitant, pavyzdžiui, laiką tarp nagrinėjamų pažeidimų.

(žr. 36–40 punktus)

3. Klausimas, ar Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra prieštaringi ar nepakankami, yra teisės klausimas, kuris gali būti pateiktas per apeliacinį procesą.

Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas jam tenkančią motyvavimo pareigą, nėra įpareigotas savo sprendime pateikti detalaus atsakymo į kiekvieną bylos šalių pateiktą argumentą. Motyvavimas gali būti numanomas su sąlyga, kad jis suinteresuotiesiems asmenims leidžia suprasti, dėl ko buvo imtasi tokių priemonių, o kompetentingam teismui turi pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti jam priklausančią kontrolę.

Šiuo klausimu, atsižvelgiant į sunkinančias aplinkybes, pakartotinis pažeidimas buvo ne tik susijusi, bet taip pat labai reikšminga aplinkybė bei labai svarbus pažeidimo sunkumo įrodymas, nustatant baudos, kuria siekiama veiksmingo atgrasymo, dydį. Pakartotinis pažeidimas yra įrodymas, jog anksčiau ieškovei nustatyta sankcija neturėjo pakankamo atgrasomojo poveikio.

Įvertindamas pažeidimo sunkumą Pirmosios instancijos teismas gali remtis pakartotinio pažeidimo sąvoka, savo sprendime nepateikdamas prieštaringų motyvų.

(žr. 43, 45–48 punktus)

4. EB 229 straipsnyje yra nustatyta, kad pagal Sutarties nuostatas Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos kartu priimti reglamentai gali suteikti Teisingumo Teismui neribotą jurisdikciją šiuose reglamentuose numatytų sankcijų atžvilgiu.

Tokia kompetencija Bendrijos teismui buvo suteikta Reglamento Nr. 17 17 straipsniu. Taigi be paprastos baudos teisėtumo kontrolės šis teismas gali pakeisti Komisijos vertinimą savo vertinimu ir panaikinti, sumažinti ar padidinti paskirtą baudą.

Iš to matyti, kad Bendrijos teismas gali naudotis neribota jurisdikcija, kai jis turi vertinti baudos dydį, ir kad ši kompetencija gali būti naudojama tiek baudai sumažinti, tiek jai padidinti.

(žr. 60–62 punktus)

5. Teisės į gynybą užtikrinimas visos procedūros, kuri gali pasibaigti sankcijų, pirmiausia vienkartinių arba periodinių baudų, paskyrimu, metu yra vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės principų, kaip ne kartą buvo nurodyta Teisingumo Teismo praktikoje.

Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo, nustatančio Bendrijos konkurencijos taisykles pažeidusiai įmonei skirtinos baudos dydį, patikrina, ar, pirma, Pirmosios instancijos teismas teisiškai teisingai atsižvelgė į visus faktorius, kurie yra pagrindiniai nustatant konkrečios veiklos sunkumą pagal EB 81 ir 82 straipsnius bei Reglamento Nr. 17 15 straipsnį; antra, jis patikrina, ar Pirmosios instancijos teismas pakankamai atsakė į visus ieškovės nurodytus argumentus, kuriais siekiama panaikinti ar sumažinti baudą.

Kadangi naudodamasis savo neribota jurisdikcija Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairių nuostatomis, o ne kitomis priemonėmis, aplinkybėmis ar kriterijais, į kuriuos aptariama įmonė negalėjo atsižvelgti, ši įmonė negali remtis teisės į gynybą pažeidimu.

(žr. 68–69, 82–83 punktus)

6. Baudžiamosios teisės nuostatų negaliojimo atgal principas yra bendras visų valstybių narių teisinių sistemų principas ir vienas iš teisės bendrųjų principų, kurių laikymąsi užtikrina Bendrijos teismas.

Būtent 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalis, kuri, be kita ko, įtvirtina baudžiamųjų veikų ir bausmių apibrėžtumo principą ( nullum crimen , nulla poena sine lege ), draudžia atgaline data taikyti pažeidimą įtvirtinančios normos naują aiškinimą.

Tokia situacija pirmiausia susiklosto tuomet, kai kalbama apie teismų vykdomą aiškinimą, kurio rezultato nebuvo galima protingai numatyti pažeidimo padarymo metu, visų pirma atsižvelgiant į tuo metu teismų praktikoje dėl nagrinėjamos teisės nuostatos pateikiamą išaiškinimą.

Aplinkybė, kad Komisija anksčiau už tam tikro pobūdžio pažeidimus skirdavo tam tikro dydžio baudas, nekliudo jai, laikantis Reglamento Nr. 17 nustatytų ribų, padidinti šio dydžio, jei to reikia Bendrijos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti. Atvirkščiai, veiksmingas Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymas reikalauja, kad Komisija galėtų bet kuriuo metu pritaikyti baudų dydį prie šios politikos poreikių.

Įmonės, dėl kurių buvo pradėta administracinė procedūra, per kurią gali būti paskirtos baudos, negali turėti teisėtų lūkesčių dėl anksčiau taikyto baudų apskaičiavimo metodo.

(žr. 87–91 punktus)