Byla C-263/05

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Italijos Respubliką

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas — Aplinka — Direktyvos 75/442/EEB ir 91/156/EEB — Atliekų sąvoka — Šalinimo ar panaudojimo operacijoms skirtos medžiagos ar daiktai — Gamybos likučiai, kuriuos galima panaudoti pakartotinai“

2007 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas   I - 11748

Sprendimo santrauka

1. Aplinka – Atliekos – Direktyva 75/442 – Atliekų sąvoka

   (EB 174 straipsnio 2 dalis; Tarybos direktyvos 75/442, iš dalies pakeistos Direktyva 91/156, 1 straipsnio a punktas)

2. Aplinka – Atliekos – Direktyva 75/442 – Atliekų sąvoka

   (Tarybos direktyvos 75/442, iš dalies pakeistos Direktyva 91/156, 1 straipsnio a punktas)

3. Aplinka – Atliekos – Direktyva 75/442 – Taikymo sritis

   (Tarybos direktyvos 75/442, iš dalies pakeistos Direktyva 91/156, 1 straipsnio a punktas ir 2 straipsnio 1 dalis)

1.  Medžiagos ar daikto kvalifikavimas kaip „atliekų“ Direktyvos 75/442 dėl atliekų, iš dalies pakeistos Direktyva 91/156, 1 straipsnio a punkto prasme pirmiausia priklauso nuo turėtojo elgesio ir nuo sąvokos „šalinti“ prasmės. Šios sąvokos turi būti aiškinamos atsižvelgiant ne tik į pagrindinį direktyvos tikslą, kuris, remiantis jos trečia konstatuojamąja dalimi, yra užtikrinti žmogaus sveikatos ir aplinkos apsaugą nuo kenksmingo poveikio, kylančio dėl atliekų surinkimo, gabenimo, apdorojimo, saugojimo ir perdavimo pasekmių, bet ir į EB 174 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad Bendrijos aplinkos politika siekiama aukšto apsaugos lygio, o ši politika grindžiama atsargumo ir prevencinių veiksmų principais. Todėl minėtos sąvokos, taigi ir atliekų sąvoka, neturi būti aiškinamos siaurai.

   (žr. 32, 33 punktus)

2.  Tačiau nustatant, ar realiai egzistuoja „atliekos“ Direktyvos 75/442 dėl atliekų, iš dalies pakeistos Direktyva 91/156, 1 straipsnio a punkto prasme, reikia įvertinti visas aplinkybes, atsižvelgiant į šios direktyvos tikslą ir siekiant nepažeisti jos veiksmingumo.

   Be to, kai kurios aplinkybės gali patvirtinti, jog medžiaga ar daiktas buvo šalinami, ketinami šalinti arba privalo būti „pašalinti“ šios nuostatos prasme. Taip yra būtent tuo atveju, kai naudojama medžiaga yra gamybos arba vartojimo atliekos, t. y. produktas, kurio nebuvo siekiama pagaminti, nes medžiagos apdorojimo arba panaudojimo metodas nėra lemiamas ją pripažįstant atlieka.

   Norint įvertinti, ar atitinkama medžiaga yra atliekos direktyvos prasme, be kriterijaus, paremto medžiagos, kaip gamybos likučio, pobūdžiu, svarbus kriterijus yra šios medžiagos pakartotinio panaudojimo jos iš anksto neperdirbant tikimybė. Jei medžiagą ne tik galima dar kartą panaudoti, bet turėtojui ekonomiškai naudinga tai daryti, panaudojimo dar kartą tikimybė yra didelė. Tokiu atveju nagrinėjama medžiaga yra ne našta, kurios turėtojas siektų „atsikratyti“, o tikras produktas.

   Tačiau vien aplinkybė, kad medžiaga yra skirta pakartotiniam panaudojimui ar gali būti pakartotinai panaudojama, negali lemti jos pripažinimo ar nepripažinimo atlieka. Produktas, medžiaga ar pirminė žaliava, gauta gamybos procese, kuris nėra skirtas jam gaminti, negali būti laikoma subproduktu, kurio turėtojas neketina šalinti tik tuo atveju, jeigu jo pakartotinis panaudojimas, įskaitant kitų nei jį pagaminusio ūkio subjektų poreikiams, yra ne tik tikėtinas, bet tikras, nereikalauja išankstinio apdorojimo ir yra gamybos ir naudojimo proceso tęsinys.

   (žr. 34, 35, 38, 40 ir 49, 50 punktus)

3.  Kadangi Direktyvoje 75/442 dėl atliekų, iš dalies pakeistoje Direktyva 91/156, nenurodyta jokių kriterijų, kaip nustatyti turėtojo ketinimą šalinti medžiagą arba daiktą, nesant Bendrijos nuostatų, valstybės narės turi teisę pasirinkti direktyvose, kurias jos perkelia į savo teisę, nurodomų aplinkybių įrodymo būdus, tačiau nepažeisdamos Bendrijos teisės veiksmingumo. Be to, valstybės narės gali, pavyzdžiui, apibrėžti įvairias atliekų kategorijas, siekdamos palengvinti jų tvarkymo organizavimą bei kontrolę, jeigu laikomasi iš direktyvos ar kitų su šiomis atliekomis susijusių Bendrijos teisės nuostatų išplaukiančių įpareigojimų ir jeigu perkeliant direktyvoje įtvirtintus įsipareigojimus priimtų nuostatų netaikymas galimoms kategorijoms atitinka direktyvos 2 straipsnio 1 dalį.

   (žr. 41 punktą)