Keywords
Summary

Keywords

1. Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Prekių tiekimas – Paslaugų teikimas

(Tarybos direktyvos 77/388 2 straipsnio 1 punktas, 4 straipsnio 1 ir 2 dalys, 5 straipsnio 1 dalis ir 6 straipsnio 1 dalis)

2. Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Perkant sumokėto mokesčio atskaita

(Tarybos direktyvos 77/388 17 straipsnis)

Summary

1. Sandoriai yra prekių tiekimas arba paslaugų teikimas bei ekonominė veikla Šeštosios direktyvos 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 95/7, 2 straipsnio 1 punkto, 4 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies prasme, jei jie atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos minėtos sąvokos, net kai jie yra vykdomi dėl vienintelio tikslo – įgyti mokestinį pranašumą neturint jokio kito ekonominio tikslo.

„Apmokestinamojo asmens“, „ekonominės veiklos“ bei „prekių tiekimo“ ir „paslaugų teikimo“ sąvokos, apibūdinančios apmokestinamuosius sandorius Šeštosios direktyvos prasme, yra objektyvaus pobūdžio ir taikomos neatsižvelgiant į atitinkamų sandorių tikslus ir rezultatus. Šiuo atžvilgiu mokesčių administratorius turi pareigą atlikti tyrimą siekiant nustatyti, ar apmokestinamojo asmens ketinimas pažeidžia bendros pridėtinės vertės mokesčio sistemos tikslus užtikrinti teisinį saugumą ir supaprastinti su pridėtinės vertės mokesčiu susijusių teisės aktų taikymą, atsižvelgdamas, išskyrus ypatingus atvejus, į atitinkamų sandorių objektyvų pobūdį.

Aišku, nors minėti objektyvūs kriterijai nėra tenkinami mokesčių vengimo atveju, pavyzdžiui, pateikiant melagingas deklaracijas arba išrašant neteisingas sąskaitas, vis dėlto klausimas, ar atitinkamas sandoris vykdomas dėl vienintelio tikslo – įgyti mokestinį pranašumą, neturi jokios reikšmės nustatant, ar jis yra prekių tiekimas, ar paslaugų teikimas bei ekonominė veikla.

(žr. 55–57, 59–60 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2. Šeštoji direktyva 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo, iš dalies pakeista Direktyva 95/7, turi būti aiškinama taip, jog ji draudžia apmokestinamojo asmens teisę atskaityti perkant sumokėtą pridėtinės vertės mokestį, jei sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant.

Kad būtų pripažintas piktnaudžiavimas, reikalaujama, pirma, jog nagrinėjamais sandoriais, neatsižvelgiant į formalų atitinkamų Šeštosios direktyvos ir šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių nacionalinės teisės aktų nuostatose numatytų sąlygų taikymą, būtų įgyjamas mokestinis pranašumas, kurio suteikimas pažeistų šiomis nuostatomis siekiamą tikslą. Antra, objektyvių požymių visuma taip pat turi patvirtinti, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas.

Jeigu apmokestinamiesiems asmenims būtų leista atskaityti visą perkant sumokėtą pridėtinės vertės mokestį, nors joks jų įprastinės komercinės veiklos sandoris vadovaujantis Šeštosios direktyvos nuostatomis dėl atskaitos ir jas perkeliančiais nacionalinės teisės aktais neleistų jiems atskaityti minėto pridėtinės vertės mokesčio arba leistų atskaityti tik jo dalį, tai pažeistų mokestinio neutralumo principą ir šios tvarkos tikslą.

Dėl antrojo požymio, pagal kurį nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas turi būti mokestinio pranašumo įgijimas, primintina, kad nacionalinis teismas turi nustatyti realų nagrinėjamų sandorių turinį ir paskirtį. Tai darydamas jis gali atsižvelgti į visiškai dirbtinį šių sandorių pobūdį bei į teisinius, ekonominius ir (arba) asmeninius mokestinės naštos sumažinimo plane dalyvaujančių subjektų ryšius.

Nustačius piktnaudžiavimą, jam panaudoti sandoriai turi būti apibrėžti iš naujo taip, kad būtų atstatyta situacija, kuri būtų egzistavusi nesant sandorių, sudarytų piktnaudžiaujant.

Šiuo atžvilgiu mokesčių administratorius turi teisę atgaline data reikalauti atlyginti sumas, atskaitytas pagal kiekvieną sandorį, dėl kurio jis pripažįsta, kad buvo piktnaudžiaujama teise į atskaitą. Tačiau jis turi atskaityti ir visus mokesčius, kuriais buvo apmokestintas pardavimo sandoris – mokesčius, kuriais atitinkamas apmokestinamasis asmuo buvo dirbtinai apmokestintas pagal mokestinės naštos sumažinimo planą, ir prireikus turi atlyginti visą permoką. Jis taip pat turi leisti apmokestinamajam asmeniui, kuris, nesant sandorių, sudarytų piktnaudžiaujant, būtų buvęs gavėjas pagal pirmąjį sandorį, sudarytą nepiktnaudžiaujant, atskaityti šiam pirkimo sandoriui tenkantį mokestį pagal Šeštojoje direktyvoje nustatytos atskaitos tvarkos nuostatas.

(žr. 74–75, 80–81, 85–86, 94–98 punktus ir rezoliucinės dalies 2–3 punktus)