Byla C‑202/24

MA

(Supreme Court (Airija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2024 m. liepos 29 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Europos Sąjungos bei Europos atominės energijos bendrijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarimas – Asmens perdavimas Jungtinei Karalystei, siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą – Vykdančiosios teisminės institucijos jurisdikcija – Pagrindinės teisės pažeidimo rizika – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalis ir 52 straipsnio 3 dalis –Principas nullum crimen, nulla poena sine lege – Šiam asmeniui nepalankus lygtinio paleidimo tvarkos pakeitimas“

1. Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimas su Jungtine Karalyste – Nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimas išdavusioms teisminėms institucijoms – Pareiga laikytis pagrindinių teisių ir teisės principų – Atsisakymas vykdyti arešto orderį, kai kyla rizika, kad bus pažeista pagrindinė teisė – Sąlygos – Pagrindinių teisių chartijos netaikymas Jungtinėje Karalystėje – Poveikio nebuvimas

   (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalis; ES bei EAEB ir Jungtinės Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo 524 straipsnio 2 dalis ir 600–604 straipsniai)

   (žr. 46, 49, 51 punktus)

2. Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimas su Jungtine Karalyste – Nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimas išdavusioms teisminėms institucijoms – Pareiga laikytis pagrindinių teisių ir teisės principų – Atsisakymas vykdyti arešto orderį, kai kyla rizika, kad bus pažeista Pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalis – Sąlygos – Skirtos bausmės apimties pakeitimas atgaline data – Reali didesnės bausmės nei ta, kuri iš pradžių buvo skirta, rizika – Objektyvūs, patikimi, tikslūs ir tinkamai atnaujinti duomenys, įrodantys, kad egzistuoja tokia rizika

   (Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalis; ES bei EAEB ir Jungtinės Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarimo 3 straipsnio 1 dalis, 524 straipsnio 1 ir 2 dalys, 602 straipsnio 2 dalis, 603 straipsnio 2 dalis, 604 straipsnio c punktas ir 613 straipsnio 2 dalis; Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584)

   (žr. 70–82, 84–91, 97, 98 punktus ir rezoliucinę dalį)

3. Pagrindinės teisės – Pagrindinių teisių chartija – Principas „nullum crimen, nulla poena sine lege“ – Įtvirtinimas tiek Pagrindinių teisių chartijoje, tiek Europos žmogaus teisių konvencijoje – Vienoda reikšmė ir apimtis – Chartija užtikrinamas apsaugos lygis, nepažeidžiantis minėta konvencija suteikiamo apsaugos lygio

   (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 92 punktą)

Santrauka

Gavęs Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) patikslino vykdančiosios teisminės institucijos pareigas, kai asmuo, dėl kurio išduotas arešto orderis pagal su Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalyste sudarytą Prekybos ir bendradarbiavimo susitarimą (toliau – PBS) ( 1 ), nurodo pagrindinės teisės pažeidimo riziką perdavimo Jungtinei Karalystei atveju.

Magistrates’ Courts of Northern Ireland (Šiaurės Airijos magistratų teismai, Jungtinė Karalystė) apygardos teisėjas išdavė keturis MA arešto orderius dėl su terorizmu susijusių nusikalstamų veikų, tariamai padarytų 2020 m. liepos mėn.; už kai kurias iš jų gali būti skirta maksimali laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė.

2022 m. rudenį High Court (Aukštasis teismas, Airija) nurodė perduoti MA Jungtinei Karalystei. Dėl to MA pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Jis teigė, kad jo perdavimas Jungtinei Karalystei būtų nesuderinamas su principu nullum crimen, nulla poena sine lege, įtvirtintu, be kita ko, EŽTK ( 2 ) 7 straipsnyje.

Tas teismas pažymėjo, kad MA perdavimo Jungtinei Karalystei ir nuteisimo laisvės atėmimo bausme atveju galimas jo lygtinis paleidimas bus reglamentuojamas Jungtinės Karalystės teisės aktais, priimtais po to, kai buvo tariamai padarytos nagrinėjamos nusikalstamos veikos. Asmens, nuteisto už tam tikras nusikalstamas veikas, kaip antai tas, kurias, kaip įtariama, padarė MA, lygtinį paleidimą turi patvirtinti specializuota institucija ir jis gali įvykti tik šiam asmeniui atlikus du trečdalius jam skirtos bausmės. Tuo ši tvarka skiriasi nuo galiojusios anksčiau, pagal kurią buvo numatytas automatinis lygtinis paleidimas nuteistajam atlikus pusę skirtos bausmės.

Šiomis aplinkybėmis atsižvelgęs, be kita ko, į Jungtinės Karalystės teismų sistemos suteiktas garantijas dėl EŽTK taikymo, į tai, kad neįrodytas sisteminis trūkumas, dėl kurio būtų galima daryti prielaidą, kad MA perdavimo atveju būtų pažeistos EŽTK garantuojamos teisės, ir į MA turimą galimybę pateikti skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atmetė MA argumentus, susijusius su EŽTK 7 straipsnio pažeidimo rizika.

Vis dėlto šiam teismui kilo klausimas, ar galima daryti tokią pačią išvadą dėl teisės, kylančios iš Chartijos ( 3 ) 49 straipsnio 1 dalies, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad negali būti skiriama sunkesnė bausmė, nei taikyta nusikaltimo padarymo metu. Be to, jam kilo klausimas, ar vykdančioji valstybė turi kompetenciją priimti sprendimą dėl argumentų, susijusių su bausmių skyrimo nuostatų, kurios gali būti taikomos išduodančiojoje valstybėje, nesuderinamumu su Chartijos 49 straipsnio 1 dalimi, nors ši valstybė neprivalo laikytis Chartijos ir Teisingumo Teismas yra nustatęs aukštus reikalavimus, susijusius su atsižvelgimu į pagrindinių teisių pažeidimo išduodančiojoje valstybėje narėje riziką.

Teisingumo Teismo vertinimas

Pirma, Teisingumo Teismas, atmetęs galimybę taikyti Pagrindų sprendimą 2002/584 ( 4 ) vykdant pagrindinėje byloje nagrinėjamus arešto orderius, pažymėjo, kad iš PBS trečios dalies VII antraštinės dalies, susijusios su bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose, struktūros ir, be kita ko, iš atitinkamų to paties susitarimo 600–604 straipsnių ( 5 ) funkcijų matyti, kad valstybė narė gali atsisakyti vykdyti Jungtinės Karalystės išduotą arešto orderį tik dėl su PBS susijusių priežasčių.

Šiomis aplinkybėmis, kaip PBS 524 straipsnio 2 dalyje primenama, kad valstybės narės privalo laikytis Chartijos, nes sprendimu dėl tokio perdavimo įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Taigi valstybių narių vykdančiosios teisminės institucijos privalo užtikrinti, kad būtų paisoma pagrindinių teisių, suteikiamų, be kita ko, Chartijos 49 straipsnio 1 dalyje asmeniui, dėl kurio pagal PBS išduotas arešto orderis, o aplinkybė, kad Chartija netaikoma Jungtinei Karalystei, šiuo klausimu neturi reikšmės.

Antra, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad su Pagrindų sprendimu 2002/584 susijusioje jurisprudencijoje nustatytas dviejų etapų nagrinėjimo reikalavimas ( 6 ) negali būti taikomas pagal PBS. Iš tiesų šiame pagrindų sprendime nustatyta supaprastinta ir veiksminga perdavimo sistema grindžiama tarpusavio pasitikėjimo principu, kuris konkrečiai būdingas santykiams tarp valstybių narių ir iš kurio kyla prezumpcija, kad išduodančioji valstybė narė paiso pagrindinių teisių. Žinoma, neatmetama galimybė, kad tarptautiniu susitarimu galima užtikrinti aukštą valstybių narių ir tam tikrų trečiųjų šalių, kaip antai tam tikrų Europos ekonominės erdvės valstybių narių, tarpusavio pasitikėjimo lygį. Tačiau šis argumentas negali būti taikomas visoms trečiosioms šalims ir, konkrečiai kalbant, Jungtinei Karalystei.

Visų pirma PBS nenustatyta tokių privilegijuotų santykių tarp Sąjungos ir Jungtinės Karalystės, kurie galėtų pateisinti šį aukštą pasitikėjimo lygį. Visų pirma Jungtinė Karalystė nepriklauso Europos erdvei be vidaus sienų, kurią sukurti leidžiama, be kita ko, pagal abipusio pasitikėjimo principą. Be to, nors iš PBS teksto matyti, kad Jungtinės Karalystės ir valstybių narių bendradarbiavimas grindžiamas ilgalaike pagarba asmenų pagrindinių teisių ir laisvių apsaugai ( 7 ), šis bendradarbiavimas nepristatomas kaip grindžiamas atitinkamų valstybių tarpusavio pasitikėjimo išsaugojimu, buvusiu iki Jungtinės Karalystės išstojimo iš Sąjungos 2020 m. sausio 31 d. Galiausiai yra esminių skirtumų tarp PBS nuostatų, susijusių su perdavimo tvarka, ir atitinkamų Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatų.

Trečia, šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas patikslino, ką turi išnagrinėti vykdančioji teisminė institucija, kai atitinkamas asmuo nurodo jai, kad, perdavus jį Jungtinei Karalystei, kils Chartijos 49 straipsnio 1 dalies pažeidimo rizika. Jis pabrėžė, kad pareiga gerbti pagrindines teises įpareigoja šią vykdančiąją teisminę instituciją tinkamai išnagrinėjus konkrečiai nustatyti, ar yra pagrįstų priežasčių manyti, kad šiam asmeniui realiai kyla tokio pažeidimo rizika. Tam vykdančioji teisminė institucija turi išnagrinėti visas svarbias aplinkybes, kad įvertintų numatomą prašomo perduoti asmens situaciją, jeigu jis būtų perduotas Jungtinei Karalystei, o tai reiškia, kad, skirtingai nuo minėto dviejų etapų nagrinėjimo, tuo pačiu metu reikia atsižvelgti tiek į šioje šalyje bendrai taikomas taisykles ir praktiką, tiek į šio asmens individualios situacijos ypatumus. Ji gali atsisakyti vykdyti pagal PBS išduotą arešto orderį tik tuo atveju, jeigu atsižvelgdama į prašomo perduoti asmens individualią padėtį turi objektyvių, patikimų, tikslių ir tinkamai atnaujintų duomenų, įrodančių, kad esama realios rizikos, kad bus pažeista šio 49 straipsnio 1 dalis.

Be to, prieš atsisakydama vykdyti arešto orderį vykdančioji teisminė institucija pagal PBS 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savitarpio pagalbos pareigą turi iš anksto paprašyti išduodančiosios teisminės institucijos informacijos apie išduodančiosios valstybės teisės normas ir tai, kaip jos gali būti taikomos individualiai prašomo perduoti asmens situacijai, taip pat prireikus pateikti papildomas garantijas, kad būtų išvengta Chartijos 49 straipsnio 1 dalies pažeidimo rizikos.

Galiausiai, kiek tai susiję su pastarosios nuostatos apimtimi, Teisingumo Teismas patikslino, kad su bausmės vykdymu susijusi priemonė bus nesuderinama su šia nuostata, tik jeigu ja atgaline data pakeičiama pačios bausmės, skirtinos atitinkamos nusikalstamos veikos padarymo metu, apimtis, o tai reiškia, kad skiriama griežtesnė bausmė. Taip nėra tuo atveju, kai šia priemone tik pratęsiamas laikotarpis, po kurio galima tikėtis lygtinio paleidimo. Tačiau taip gali ir nebūti, be kita ko, tuo atveju, jei minėta priemone iš esmės panaikinama lygtinio paleidimo galimybė arba jeigu ji yra viena iš priemonių, dėl kurių sugriežtinamas iš pradžių numatytos bausmės pobūdis.

( 1 ) Europos Sąjungos bei Europos atominės energijos bendrijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarimas (OL L 149, 2021, p. 10).

( 2 ) 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – EŽTK).

( 3 ) Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija).

( 4 ) 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34).

( 5 ) Šiuose straipsniuose, be kita ko, reglamentuojami atvejai, kai atsisakoma vykdyti remiantis PBS išduotą arešto orderį, ir garantijos, kurias konkrečiais atvejais turi suteikti išduodančioji valstybė.

( 6 ) Kiek tai susiję su Europos arešto orderio vykdymu, vykdančioji teisminė institucija per pirmąjį etapą turi nustatyti, ar yra duomenų, įrodančių, kad išduodančiojoje valstybėje narėje egzistuoja reali rizika, kad viena iš šių pagrindinių teisių bus pažeista arba dėl sisteminių ar bendrų trūkumų, arba dėl trūkumų, susijusių su objektyviai identifikuojama asmenų grupe. Antrajame etape ji turi konkrečiai ir tiksliai patikrinti, kiek pirmajame etape nustatyti trūkumai gali turėti įtakos asmeniui, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, ir ar atsižvelgiant į jo asmeninę padėtį yra svarių ir pagrįstų priežasčių manyti, kad perdavus jį išduodančiajai valstybei narei kils reali rizika, kad bus pažeista tam tikra jo pagrindinė teisė.

( 7 ) PBS 524 straipsnio 1 dalis.