Sujungtos bylos C‑771/22 ir C-45/23

Bundesarbeitskammer

prieš

HDI Global SE

ir

A,
B,
C,
D

prieš

MS Amlin Insurance SE

(Bezirksgericht für Handelssachen Wien ir Nederlandstalige Ondernemingsrechtbank Brussel prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

2024 m. liepos 29 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva (ES) 2015/2302 – Kelionės paslaugų paketai ir susiję kelionės paslaugų rinkiniai – 12 straipsnis – Teisė nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį – Teisė į visų pagal paslaugų paketą atliktų mokėjimų grąžinimą – Išimtinės ir neišvengiamos aplinkybės – COVID-19 pandemija – 17 straipsnis – Kelionių organizatoriaus nemokumas – Visų atliktų mokėjimų grąžinimo garantija – Aukštas vartotojų apsaugos lygis – Vienodo požiūrio principas“

Teisės aktų derinimas – Kelionės paslaugų paketai ir susijusios kelionės paslaugos – Direktyva 2015/2302 – Kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimas – Apsauga nuo organizatoriaus nemokumo arba bankroto rizikos – Pagal minėtą sutartį atliktų mokėjimų grąžinimo garantija – Sąvoka – Sutarties nutraukimas dėl išimtinių ir neišvengiamų aplinkybių prieš kelionių organizatoriui tampant nemokiam – Įtraukimas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalis ir 17 straipsnio 1 dalis)

(žr. 56–64, 67, 68, 71, 74, 75, 81–91 punktus ir rezoliucinę dalį)

Santrauka

Gavęs prašymus priimti prejudicinį sprendimą ( 1 ) Teisingumo Teismas patikslino keliautojams suteiktos garantijos kelionės paslaugų paketo organizatoriaus nemokumo atveju apimtį ( 2 ) ir pažymėjo, kad ji taikoma keliautojui, nutraukusiam kelionės paslaugų paketo sutartį dėl išimtinių aplinkybių ( 3 ), kaip antai COVID-19 pandemijos, kai kelionių organizatorius po šio nutraukimo tapo nemokus ir šiam keliautojui nebuvo visiškai kompensuotos sumos, sumokėtos už paketą iki šio nemokumo.

Abiejose nagrinėjamose bylose ginčas kilo tarp, viena vertus, įstaigos, kuri užtikrina, be kita ko, vartotojų apsaugą ir kuriai vartotojas perleido savo teisę į kelionės paslaugų paketo, už kurį jis sumokėjo kelionės paslaugų paketo organizatoriui, kainos grąžinimą (byla C‑771/22), ir kelionės paslaugų paketo sutartis su kelionių organizatoriumi sudariusių keliautojų (C‑45/23) ir, kita vertus, nemokumo atveju šiuos kelionių organizatorius apdraudusių draudimo bendrovių. Jos atsisakė grąžinti šiems vartotojams sumas, sumokėtas pagal sudarytas sutartis, kurios buvo nutrauktos dėl COVID-19 pandemijos, teigdamos, kad draudimas apėmė tik riziką, kad paketas gali būti neįvykdytas dėl organizatorių nemokumo.

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai klausia Teisingumo Teismo dėl Kelionės paslaugų paketų direktyvos 17 straipsnyje numatytos garantijos, kuri turi būti suteikta keliautojui kelionės paslaugų paketo organizatoriaus nemokumo atveju, apimties. Visų pirma jie siekia išsiaiškinti, ar ši garantija apima kompensacijas, į kurias šis keliautojas turi teisę, kai nutraukia kelionės paslaugų paketo sutartį dėl išimtinių ir neišvengiamų aplinkybių, pavyzdžiui, COVID-19 pandemijos, prieš paskelbiant kelionių organizatorių nemokų.

Teisingumo Teismo vertinimas

Iš pradžių Teisingumo Teismas konstatavo, kad Kelionės paslaugų paketų direktyvos 17 straipsnio 1 dalies prasmė aiškiai nematyti iš jos formuluotės, todėl reikia išnagrinėti jos kontekstą, šios direktyvos tikslus ir prireikus jos genezę.

Pirma, dėl šio straipsnio konteksto Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tos pačios direktyvos 17 straipsnio 4 ir 5 dalyse vartojamas formuluotes „jeigu organizatoriaus nemokumas daro poveikį paketo vykdymui“ ir „nesuteiktos kelionės paslaugos“, šios nuostatos gali patvirtinti minėtos direktyvos 17 straipsnio 1 dalies aiškinimą, kad sąvoka „atitinkamos paslaugos“ apima tik kelionės paslaugas. Taigi šiame straipsnyje numatyta garantija taikoma tik tuomet, kai tarp šių paslaugų nesuteikimo ir kelionių organizatoriaus nemokumo yra priežastinis ryšys.

Tačiau Kelionės paslaugų paketų direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ši garantija turi būti veiksminga ir apimti pagrįstai numatomas išlaidas. Konkrečiai kalbant, ji turi apimti keliautojų arba jų vardu atliktų mokėjimų sumas ir numatomas repatrijavimo išlaidas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju.

Bet kokia sumokėtų sumų kompensacija, kurią turi atlikti kelionių organizatorius, kai jis pats arba keliautojas nutraukia kelionės paslaugų paketo sutartį, yra numatoma mokėjimo suma, kuriai gali turėti įtakos kelionių organizatoriaus nemokumas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Kelionės paslaugų paketų direktyvos 17 straipsnio 2 dalis gali patvirtinti tokį šio straipsnio 1 dalies aiškinimą, pagal kurį pastarojoje nuostatoje numatyta garantija taikoma bet kokiai kompensacijai, kurią kelionių organizatorius turi sumokėti keliautojui, kai kelionės paslaugų paketo sutartis buvo nutraukta kuriuo nors iš šioje direktyvoje numatytų atvejų iki šio organizatoriaus tapimo nemokiam.

Antra, kiek tai susiję su tos direktyvos tikslu, ja siekiama pritaikyti pagal Direktyvą 90/314 ( 4 ) keleiviams suteiktos apsaugos apimtį prie rinkos pokyčių ir padėti pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį ( 5 ). Jeigu Kelionės paslaugų paketų direktyvos 17 straipsnio 1 dalis būtų aiškinama taip, kad garantija kelionių organizatoriaus nemokumo atveju netaikoma kompensacijai, kuri turi būti sumokėta keliautojams nutraukus sutartį iki šio nemokumo atsiradimo, jų apsauga sumažėtų, palyginti su ta, kuri jiems buvo suteikta pagal Direktyvą 90/314.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad Kelionės paslaugų paketų direktyvos 17 straipsnio 1 dalis gali būti aiškinama tiek taip, kad į jos taikymo sritį nepatenka reikalavimai grąžinti sumas, atsiradę dėl kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimo vienoje iš šioje direktyvoje nurodytų situacijų iki kelionių organizatoriaus nemokumo, tiek taip, kad tie patys reikalavimai patenka į šią taikymo sritį. Kai Sąjungos antrinės teisės aktą galima aiškinti įvairiai, pirmenybę reikia teikti pirminę teisę, įskaitant vienodo požiūrio principą, atitinkančiam atitinkamos nuostatos aiškinimui. Siekiant įvertinti, ar laikomasi šio principo, situacijų panašumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į nagrinėjamu aktu siekiamą tikslą.

Nagrinėjamu atveju Kelionės paslaugų paketų direktyvos tikslas yra pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį, o šios direktyvos 17 straipsniu prisidedama prie šio tikslo įgyvendinimo, siekiant apsaugoti keliautoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu. Taigi, atsižvelgiant į šį tikslą, atskaitos taškas, į kurį reikia atsižvelgti lyginant keliautojo, kuris, sumokėjęs visą kelionės paslaugų paketo kainą ar jos dalį, nutraukė kelionės paslaugų paketo sutartį, tačiau jam nebuvo grąžinti pinigai dėl to, kad kelionės organizatorius tapo nemokus po šio nutraukimo, padėtį ir keliautojo, kurio kelionė nebuvo įvykdyta ir kuriam nebuvo grąžinti pinigai dėl šio organizatoriaus nemokumo, padėtį, turi būti atitinkamam keliautojui kylanti finansinių nuostolių rizika. Todėl šių dviejų keliautojų padėtis yra panaši. Abiem atvejais keliautojui kyla finansinė rizika, kad dėl kelionių organizatoriaus nemokumo jis negalės susigrąžinti šiam organizatoriui sumokėtų sumų.

Taigi pagal vienodo požiūrio principą tiek keliautojui, kurio kelionės paslaugų paketas negali būti įvykdytas dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, tiek keliautojui, nutraukusiam kelionės paslaugų paketo sutartį ( 6 ), turi būti taikoma garantija nuo kelionių organizatoriaus nemokumo, kiek tai susiję su sumomis, kurios turi būti jiems grąžintos, nebent skirtingas požiūris į šių dviejų kategorijų keliautojus yra objektyviai pateisinamas. Šiuo atveju neatrodo, kad būtų galima pateisinti skirtingą požiūrį į šių kategorijų keliautojus.

( 1 ) Bezirksgericht für Handelssachen Wien (Vienos apylinkės komercinių bylų apylinkės teismas, Austrija) byloje C‑771/22 ir Nederlandstalige Ondernemingsrechtbank Brussel (Nyderlandų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio komercinis teismas, Belgija) byloje C‑45/23.

( 2 ) Kaip numatyta 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB (OL L 326, 2015, p. 1; toliau – Kelionės paslaugų paketų direktyva), 17 straipsnyje.
Šioje nuostatoje nustatyta: „1. Valstybės narės užtikrina, kad jų teritorijoje įsisteigę organizatoriai suteiktų visų keliautojo arba jo vardu sumokėtų sumų grąžinimo, jei atitinkamos paslaugos nesuteikiamos dėl organizatoriaus nemokumo, garantiją. Jeigu į kelionės paslaugų paketo sutartį įtraukta keleivių vežimo paslauga, organizatoriai suteikia ir keliautojų repatrijavimo garantiją. Gali būti pasiūlyta tęsti paketą.
<...>
2. 1 dalyje nurodyta garantija turi būti efektyvi ir ja padengiamos išlaidos, kurias galima pagrįstai numatyti. Ji apima keliautojų arba jų vardu už paketus atliktų mokėjimų sumas, atsižvelgiant į laikotarpio nuo pradinių įmokų iki galutinių įmokų trukmę ir į paketų įvykdymą, taip pat į numatomas repatrijavimo išlaidas organizatoriaus nemokumo atveju“.

( 3 ) Pagal Kelionės paslaugų paketų direktyvos 12 straipsnio 2 dalį.

( 4 ) 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (OL L 158, 1990, p. 59; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 10 t., p. 132).

( 5 ) Kaip reikalaujama pagal SESV 169 straipsnį.

( 6 ) Visų prima pagal Direktyvos 2015/2302 12 straipsnio 2 dalį.