Byla C‑663/22

Expedia Inc.

prieš

Autorità per le Garanzie nelle Comunicazioni

(Tribunale Amministrativo Regionale per il Lazio
prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2024 m. gegužės 30 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (ES) 2019/1150 – 1, 15, 16 ir 18 straipsniai – Tikslas – Taikymas – Kontrolė – Peržiūra – Priemonės, kurių ėmėsi valstybė narė – Pareiga teikti informaciją apie internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjo ekonominę padėtį“

Teisės aktų derinimas – Elektroninė komercija – Reglamentas 2019/1150 – Internetinės tarpininkavimo paslaugos – Priemonės, kurių ėmėsi valstybė narė – Tokių paslaugų teikėjams nustatyta pareiga pateikti informaciją apie jų ekonominę padėtį, antraip jiems bus taikomos sankcijos – Pateisinimas siekiant tinkamai ir veiksmingai taikyti šį reglamentą – Nebuvimas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2019/1150 7, 46 ir 51 konstatuojamosios dalys, 1 straipsnio 5 dalis, 15, 16 ir 18 straipsniai)

(žr. 41–44, 47 ir 52–58 punktus, taip pat rezoliucinę dalį)

Santrauka

Gavęs Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas pirmą kartą aiškino Reglamentą 2019/1150 ( 1 ), pateikdamas paaiškinimų dėl valstybių narių diskrecijos priimant nacionalines priemones, kuriomis siekiama užtikrinti tinkamą ir veiksmingą šio reglamento taikymą ( 2 ).

Expedia Inc. yra bendrovė, kurios buveinė yra Sietle (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir kuri valdo informacinių technologijų platformas, naudojamas teikiant viešbučių ir kelionių rezervavimo internetu paslaugas. Kaip internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėja Italijoje ji privalo nusiųsti Autorità per le Garanzie nelle Comunicazioni (Italijos ryšių reguliavimo tarnyba; toliau – AGCOM) dokumentą „Informativa economica di sistema“ (sistemos ekonominės informacijos pranešimas) ( 3 ), į kurį turi būti įtraukta informacija apie jos ekonominę padėtį. Nenusiuntus šio dokumento AGCOM arba pateikus šiai tarnybai netikslius duomenis taikomos sankcijos.

Abejodamas dėl tokios pareigos suderinamumo su Sąjungos teise prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą ir iš esmės išsiaiškinti, ar Reglamentas 2019/1150 turi būti aiškinamas taip, kad juo pateisinamas valstybės narės priemonių, pagal kurias internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjams, siekiantiems šioje valstybėje narėje teikti savo paslaugas, nustatyta pareiga periodiškai siųsti jos institucijai dokumentą, susijusį su jų ekonomine padėtimi, kuriame turi būti išsamiai pateikta daug informacijos, be kita ko, susijusios su šių paslaugų teikėjų gautomis pajamomis, antraip jiems bus taikomos sankcijos, priėmimas.

Teisingumo Teismo vertinimas

Pirmiausia Teisingumo Teismas priminė, kad jei to reikalauja tam tikrų reglamento nuostatų įgyvendinimas, valstybės narės tam tikromis sąlygomis gali priimti jį įgyvendinančias priemones.

Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas siekė nustatyti Reglamentu 2019/1150 siekiamą tikslą ir jo nuostatas, pagal kurias valstybėms narėms suteikiamas vaidmuo jį taikant.

Pirma, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Reglamente 2019/1150 ( 4 ) atitinkamų paslaugų teikėjams nustatytos konkrečios pareigos, susijusios su verslo klientams taikomų sąlygų skaidrumu ir sąžiningumu ( 5 ), ir įtvirtintos nuostatos dėl tokių paslaugų teikėjų ir verslo klientų ginčų alternatyvaus ir teisminio sprendimo. Taigi informacija, kurią valstybėms narėms gali tekti pateikti Europos Komisijai pagal Reglamento 2019/1150 16 ir 18 straipsnius, turi būti svarbi, kad ši institucija galėtų stebėti internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjų ir minėtų verslo klientų santykių pokyčius arba parengti šio reglamento vertinimo ataskaitas.

Kadangi Reglamentu 2019/1150 siekiama sukurti sąžiningą, nuspėjamą, darnią ir patikimą internetinio verslo aplinką vidaus rinkoje, kurioje internetinių tarpininkavimo paslaugų verslo klientams būtų užtikrintas atitinkamas skaidrumas, sąžiningumas ir veiksmingos teisių gynimo galimybės, nacionalinių valdžios institucijų surinkta informacija gali būti laikoma „svarbia“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 16 ir 18 straipsnius, tik jeigu ji pakankamai tiesiogiai susijusi su šiuo tikslu. Kita vertus, valstybė narė, taikydama Reglamentą 2019/1150, negali rinkti savavališkai pasirinktos informacijos, motyvuodama tuo, kad jos vėliau gali paprašyti Komisija, vykdydama šio reglamento stebėsenos ir peržiūros funkcijas, nes pagal šį reglamentą nereikalaujama, kad valstybės narės savo iniciatyva rinktų tokią informaciją.

Antra, kai valstybė narė pagal Reglamento 2019/1150 15 straipsnį paveda administracinei institucijai vykdyti to reglamento taikymo stebėseną, informacija, kurią ši institucija gali surinkti vykdydama tą užduotį, yra tinkama šio reglamento tikslui pasiekti, tik jeigu yra pakankamai tiesiogiai susijusi su tuo tikslu. Taip nėra informacijos apie internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjų ekonominę padėtį atveju, atsižvelgiant į Reglamento 2019/1150 tikslą. Informacija, kurios reikalaujama iš tokių paslaugų teikėjų pagal Reglamentą 2019/1150, turi būti susijusi su teikiamos paslaugos sąlygomis, kad kompetentingos institucijos, be kita ko, galėtų žinoti ir įvertinti sutarties sąlygų, kurias šių paslaugų teikėjai nustato internetinių tarpininkavimo paslaugų verslo klientams Sąjungoje, sąžiningumą. Ryšys tarp, viena vertus, tokių paslaugų teikėjo ekonominės padėties ir, kita vertus, sąlygų, kuriomis šios paslaugos teikiamos verslo klientams, darant prielaidą, kad toks ryšys egzistuoja, gali būti tik netiesioginis.

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad, siekiant tinkamai ir veiksmingai taikyti Reglamentą 2019/1150, juo nepateisinamas valstybės narės priemonių, pagal kurias internetinių tarpininkavimo paslaugų teikėjams, siekiantiems teikti paslaugas šioje valstybėje narėje, nustatoma pareiga periodiškai siųsti šios valstybės narės institucijai dokumentą, susijusį su jų ekonomine padėtimi, kuriame turi būti pateikta daug išsamios informacijos, be kita ko, susijusios su šių paslaugų teikėjų gautomis pajamomis, antraip jiems bus taikomos sankcijos, priėmimas.

( 1 ) 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2019/1150 dėl verslo klientams teikiamų internetinių tarpininkavimo paslaugų sąžiningumo ir skaidrumo skatinimo (OL L 186, 2019, p. 57).

( 2 ) Reikia pažymėti, kad tą pačią dieną paskelbtuose sprendimuose sujungtose bylose C‑662/22 ir C‑667/22 Airbnb Ireland ir Amazon Services Europe, sujungtose bylose C‑664/22 ir C‑666/22 Google Ireland ir EG Vacation Rentals Ireland, taip pat byloje C‑665/22 Amazon Services Europe, kurios buvo susijusios, be kita ko, su Reglamento 2019/1150 aiškinimu, nagrinėta problematika, panaši į aptariamą šioje byloje. Vis dėlto tuose kituose sprendimuose daugiausia dėmesio skirta 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos Direktyva) (OL L 178, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 25 t., p. 399) aiškinimui ir jos ryšiui su šiuo reglamentu.

( 3 ) Italijos valdžios institucijoms iš dalies pakeitus teisinį pagrindą ir, be kita ko, AGCOM priėmus delibera n. 161/21/CONS – Modifiche alla delibera n. 397/13 del 25 giugno 2013 « Informativa Economica di Sistema » (Sprendimas Nr. 161/21/CONS, kuriuo iš dalies keičiamas 2013 m. birželio 25 d. Sprendimas Nr. 397/13 dėl sistemos ekonominės informacijos pranešimo).

( 4 ) Žr. Reglamento 2019/1150 7 ir 51 konstatuojamąsias dalis, taip pat 1 straipsnio 1 dalį.

( 5 ) Žr. Reglamento 2019/1150 2 straipsnio 1 dalį.