Byla C-436/22

Asociación para la Conservación y Estudio del Lobo Ibérico (ASCEL)

prieš

Administración de la Comunidad de Castilla y León

(Tribunal Superior de Justicia de Castilla y León prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2024 m. liepos 29 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsauga – Direktyva 92/43/EEB – 2, 4, 11, 12, 14, 16 ir 17 straipsniai – Griežtos gyvūnų rūšių apsaugos sistema – Canis lupus (vilkas) – Medžiojimas – Minėtos rūšies populiacijų apsaugos būklės vertinimas – Atitinkamos rūšies „nepalanki ir netinkama“ apsaugos būklė – Naudojimas, kuris nesuderinamas su šios rūšies apsaugos palankios būklės palaikymu ar atkūrimu – Atsižvelgimas į visus naujausius mokslo duomenis“

1. Aplinka – Natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsauga – Direktyva 92/43 – Bendrijos svarbos gyvūnų rūšys – Įtraukimas – Poveikis – Rūšies apsaugos palankios būklės prezumpcija – Nebuvimas – Apsaugos būklės nustatymas – Kriterijai

   (Tarybos direktyvos 92/43, iš dalies pakeistos Direktyva 2013/17, 1 straipsnio i punkto 1 ir 2 dalys, 11, 12 ir 14 straipsniai ir V priedas)

   (žr. 50, 51, 60, 61 punktus)

2. Aplinka – Natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsauga – Direktyva 92/43 – Bendrijos svarbos gyvūnų rūšys – Tvarkymo priemonės – Valstybių narių diskrecija – Ribos – Rūšies medžiojimo apribojimai – Priimtinumas – Sąlyga – Būtinumas imtis priemonės, skirtos palankiai Bendrijos svarbos gyvūnų rūšių būklei palaikyti arba atkurti

   (Tarybos direktyvos 92/43, iš dalies pakeistos Direktyva 2013/17, 15 konstatuojamoji dalis, 2 straipsnio 2 dalis, 11 ir 14 straipsniai bei V priedas)

   (žr. 52–58, 69 ir 70 punktus)

3. Aplinka – Natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsauga – Direktyva 92/43 – Apsaugos būklės stebėsenos pareiga – Apimtis – Galimybė leisti medžioti rūšį, nesant veiksmingos stebėsenos – Netaikymas

   (Tarybos direktyvos 92/43, iš dalies pakeistos Direktyva 2013/17, 1, 2, 11, 14 ir 17 straipsniai bei II, IV ir V priedai)

   (žr. 59, 62–66 punktus)

4. Aplinka – Natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsauga – Direktyva 92/43 – Bendrijos svarbos gyvūnų rūšys – Nepalanki rūšies apsaugos būklė – Pasekmės – Atsargumo principo laikymasis – Valstybių narių pareiga susilaikyti nuo leidimų medžioti išdavimo – Sąlyga – Abejonės, susijusios su rizika, kuri kyla rūšies palankiai apsaugos būklei – Vertinimo kriterijai

   (SESV 191 straipsnio 2 dalis, 192 ir 193 straipsniai; Tarybos direktyvos 92/43, iš dalies pakeistos Direktyva 2013/17, 1, 2, 11, 14 ir 17 straipsniai, II priedas, IV priedo a punktas ir V priedas)

   (žr. 71–74, 76–78 punktus ir rezoliucinę dalį)

5. Aplinka – Natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsauga – Direktyva 92/43 – Rūšių apsauga – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Išankstinės sąlygos, kuriomis gali būti imtasi išimtinių priemonių – Palankios atitinkamų rūšių populiacijų apsaugos būklės palaikymas – Sąlygos, susijusios su nukrypti leidžiančių nuostatų taikymu ypatingais atvejais

   (Tarybos direktyvos 92/43, iš dalies pakeistos Direktyva 2013/17, 12 ir 16 straipsniai)

   (žr. 77 punktą)

Santrauka

Gavęs Tribunal Superior de Justicia de Castilla y León (Kastilijos ir Leono aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas pateikė klausimą, ar galima išduoti leidimus medžioti canis lupus, paprastai vadinamą „vilku“, kai šios rūšies apsaugos būklė pripažinta „nepalanki ir netinkama“, kaip tai suprantama pagal Buveinių direktyvą ( 1 ).

2019 m. Ispanijos Karalystės ataskaitoje Europos Komisijai pagal Buveinių direktyvos 17 straipsnį už 2013–2018 m. laikotarpį buvo nurodyta, kad vilkų apsaugos būklė Viduržemio jūros, Atlanto vandenyno ir Alpių regionuose buvo „nepalanki ir netinkama“, nes pirmieji du apima Kastilijos ir Leono teritoriją.

Atsižvelgiant į tai, pagal nacionalinės teisės aktus vilkai buvo paskelbti „medžiojamųjų gyvūnų rūšimi“, taigi „medžiojami“, į šiaurę nuo Duero upės. Konkrečiai kalbant, 2019 m. spalio 9 d. sprendimu Kastilijos ir Leono Gamtos paveldo ir miškininkystės politikos generalinis direktoratas patvirtino vietinį vilkų naudojimo jų gyvenamų rajonų medžioklės plotuose Kastilijojoje ir Leone, į šiaurę nuo Duero upės, planą 2019–2022 metams.

Gavęs ieškinį dėl šio sprendimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pasiteiravo Teisingumo Teismo, ar pagal Buveinių direktyvą, būtent jos 14 straipsnį ( 2 ), draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos vilkai identifikuojami kaip rūšis, kurių individai gali būti medžiojami toje šios valstybės narės teritorijos dalyje, kurioje jai netaikoma šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje numatyta griežta apsauga, nors jos apsaugos būklė buvo pripažinta nepalankia visoje minėtos valstybės narės teritorijoje.

Teisingumo Teismo vertinimas

Pirma, Teisingumo Teismas priminė, kad pagal Buveinių direktyvos 12 straipsnį, siejamą su jos IV priedo a punktu, vilkai priskiriami prie „Bendrijos svarbos“ rūšių, kurių „griežtą apsaugą“ reikia užtikrinti, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį. Ši griežtos apsaugos sistema, be kita ko, taikoma Ispanijos vilkų populiacijoms, esančioms pietuose nuo Duero upės, kurios yra aiškiai įrašytos į Buveinių direktyvos II priedą kaip „Bendrijos svarbos rūšis, kurios apsaugai reikia steigti specialias saugomas teritorijas“. Ispanijos vilkų populiacijos, esančios į šiaurę nuo šios upės, yra įrašytos į šios direktyvos V priedą kaip Bendrijos svarbos gyvūnų rūšys, kurių paėmimui iš gamtos ir naudojimui turi būti taikomos tvarkymo priemonės ir kurios dėl to patenka į minėtos direktyvos 14 straipsnio taikymo sritį.

Šiuo klausimu tai, kad Bendrijos svarbos gyvūnų ar augalų rūšis yra įrašyta į Buveinių direktyvos V priedą, nereiškia, kad jos apsaugos būklė iš esmės turi būti laikoma palankia. Iš tiesų, be to, kad būtent valstybės narės praneša Komisijai apie šių rūšių statusą jų teritorijoje, šis įrašymas reiškia tik tai, kad, atsižvelgiant į šios direktyvos 11 straipsnyje numatytą stebėsenos pareigą ir siekiant užtikrinti jos tikslą, šiai rūšiai „gali būti“ taikomos tvarkymo priemonės, skirtingai nei į šios direktyvos IV priedo a dalį įrašytų rūšių atveju, kurioms bet kuriuo atveju taikoma griežtos apsaugos sistema.

Antra, kalbant apie tvarkymo priemones, kurių gali būti imtasi V priede išvardytoms rūšims, pažymėtina, kad medžiojimas gali būti ribojamas arba uždraustas, jei tai būtina siekiant palaikyti ar atkurti palankią atitinkamos rūšies apsaugos būklę.

Iš tiesų, viena vertus, šios priemonės gali būti susijusios su patekimu į tam tikrus sektorius, draudimu paimti tam tikrų populiacijų individus iš gamtos ir naudoti tam tikras populiacijas arba su kvotų sistemos sukūrimu. Taigi, jeigu šios priemonės apima medžiojimo taisykles, jos gali apriboti, o ne išplėsti atitinkamų rūšių individų paėmimą.

Antra vertus, valstybių narių diskrecija nustatyti, ar būtina imtis tokių priemonių, apribojama pareiga užtikrinti, kad rūšies individų paėmimas iš gamtos ir šių individų naudojimas būtų suderinamas su palankios šios rūšies apsaugos būklės palaikymu.

Šiuo atveju jos turi imtis papildomų priemonių, kaip nustatyta Buveinių direktyvos 14 straipsnyje, siekdamos pagerinti rūšies apsaugos būklę taip, kad atitinkama populiacija ateityje nuolat išlaikytų palankią apsaugos būklę.

Bet kuriuo atveju šiuo straipsniu grindžiamas priemones galima priimti tik tuo atveju, jeigu jos padeda palaikyti ar atkurti palankią atitinkamų rūšių apsaugos būklę. Taigi, jei atitinkamoje valstybėje narėje atlikti Buveinių direktyvos V priede nurodytų rūšių tyrimai rodo, kad intervencija nacionaliniu lygmeniu yra būtina, ši valstybė narė gali apriboti, o ne išplėsti šiame straipsnyje nurodytą veiklą, kad tų rūšių individų paėmimas iš gamtos būtų suderinamas su šios direktyvos tikslais. Medžiojimo ribojimas arba jo draudimas gali būti laikomas būtina priemone šiuo atžvilgiu. Būtinybė apriboti medžiojimą itin akivaizdi, kai rūšies apsaugos būklė yra nepalanki, visų pirma dėl to, kad nyksta individai. Atsižvelgiant į tai, net jei šiuos nuostolius daugiausia lėmė kitos priežastys, gali būti būtina neleisti medžioti, kai tai sukeltų papildomų nuostolių.

Iš tiesų, remiantis SESV 191 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu atsargumo principu, jei išnagrinėjus patikimiausius turimus mokslo duomenis išlieka abejonių dėl to, ar Bendrijos svarbos rūšies naudojimas suderinamas su jos palankios apsaugos būklės palaikymu, atitinkama valstybė narė turi neleisti tokio naudojimo.

Trečia, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad 11 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės vykdo 2 straipsnyje nurodytų natūralių buveinių ir rūšių apsaugos būklės stebėseną, atkreipdamos ypatingą dėmesį į prioritetinius natūralių buveinių tipus ir prioritetines rūšis. Ši stebėsena yra esminė siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi šios direktyvos 14 straipsnyje nustatytų sąlygų, ir nustatyti būtinybę imtis priemonių, užtikrinančių, kad šios rūšies naudojimas būtų suderintas su palankios apsaugos būklės palaikymu ir pats savaime – viena iš priemonių, būtinų minėtos rūšies apsaugai užtikrinti. Taigi rūšis negali būti naudojama medžiojimo tikslais, jei neužtikrinama veiksminga jos apsaugos būklės stebėsena.

Šiuo klausimu apsaugos būklė ir galimybė imtis priemonių pagal Buveinių direktyvos 14 straipsnį turi būti vertinamos atsižvelgiant ne tik į kas šešerius metus valstybių narių pagal šios direktyvos 17 straipsnį parengtą ataskaitą, bet ir į naujausius mokslo duomenis, gautus vykdant minėtą stebėseną. Šie vertinimai turi būti atliekami ne tik vietos, bet ir biogeografinio regiono ar net tarpvalstybiniu lygmenimis. Be to, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas stebėsenai, kai tam tikruose regionuose ši rūšis yra tarp Bendrijos svarbos gyvūnų rūšių, kurių apsaugai būtina įsteigti specialias saugomas teritorijas ( 3 ) arba kurių apsaugai reikalinga griežta apsauga ( 4 ), o kaimyniniuose regionuose – tarp Bendrijos svarbos rūšių, kurių paėmimui ir naudojimui gali būti taikomos tvarkymo priemonės ( 5 ).

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad pagal Buveinių direktyvos 14 straipsnį draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos leidžiama medžioti vilkus toje šios valstybės narės teritorijos dalyje, kurioje jiems netaikoma griežta apsauga, nors šios rūšies apsaugos būklė minėtoje valstybėje narėje laikoma „nepalankia ir netinkama“. Šiuo klausimu reikia atsižvelgti į kas šešerius metus pagal šios direktyvos 17 straipsnį parengtą ataskaitą, į visus naujausius mokslo duomenis, įskaitant gautus vykdant šios direktyvos 11 straipsnyje numatytą stebėseną, ir į SESV 191 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą atsargumo principą.

( 1 ) 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, 1992, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 102), su pakeitimais, padarytais 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyva 2013/17/ES (OL L 158, 2013, p. 193; toliau – Buveinių direktyva).

( 2 ) Žr. Buveinių direktyvos 14 straipsnio 1 dalį: „Jei, remdamosi 11 straipsnyje numatytais stebėjimais, valstybės narės mano, kad tai yra būtina, jos imasi priemonių užtikrinti, kad į V priedą įrašytų laukinių faunos ir floros rūšių egzempliorių [individų] ėmimas iš gamtos ir jų naudojimas nesutrukdytų palaikyti gerą šių rūšių apsaugos būklę“.

( 3 ) Žr. Buveinių direktyvos II priedą.

( 4 ) Žr. Buveinių direktyvos IV priedo a punktą.

( 5 ) Žr. Buveinių direktyvos V priedą.