Byla C‑142/22

OE

prieš

Minister for Justice and Equality

(Supreme Court (Airija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2023 m. liepos 6 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos arešto orderis – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – 27 straipsnis – Baudžiamasis persekiojimas dėl kitos prieš perduodant asmenį padarytos nusikalstamos veikos nei ta, dėl kurios jis buvo perduotas – Vykdančiajai teisminei institucijai pateiktas prašymas duoti sutikimą – Valstybės narės prokuroro, neturinčio išduodančiosios teisminės institucijos statuso, išduotas Europos arešto orderis – Pasekmės prašymui duoti sutikimą“

1. Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos – Galimas baudžiamasis persekiojimas už kitas nusikalstamas veikas – Vykdančiajai teisminei institucijai pateiktas prašymas duoti sutikimą – Ne išduodančiosios teisminės institucijos, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį, išduotas Europos arešto orderis, pagal kurį buvo įvykdytas perdavimas – Sutikimas dėl minėto išduodančiosios teisminės institucijos pateikto prašymo – Leistinumas

   (Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punktas ir 4 dalis)

   (žr. 33, 34, 41–45, 48, 49, 52 punktus ir rezoliucinę dalį)

2. Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos – Specialioji taisyklė – Siekiant netaikyti specialiosios taisyklės pateiktas prašymas duoti sutikimą

   (Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 2 dalis)

   (žr. 39, 40 punktus)

3. Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos – Tarpusavio pripažinimo principas – Apimtis – Nukrypti leidžiančios nuostatos – Pagrindų sprendimo tikslai, kuriais siekiama palengvinti ir pagreitinti perdavimą tarp valstybių narių teisminių institucijų

   (Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalis, 27 ir 28 straipsniai)

   (žr. 47, 50 punktus)

Santrauka

High Court (Aukštasis teismas, Airija) priėmė nutartį dėl 2016 m. Nyderlandų prokurorų išduotų trijų Europos arešto orderių vykdymo; pagal ją 2017 m. OE buvo perduotas Nyderlandams. Vėliau OE paskirta laisvės atėmimo bausmė.

2019 m. Amsterdamo (Nyderlandai) ikiteisminio tyrimo teisėjas, remdamasis Pagrindų sprendimo 2002/584 ( 1 ) 27 straipsnio 3 dalies g punkte ir 4 dalyje įtvirtinta taisykle, pateikė Aukštajam teismui prašymą duoti sutikimą vykdyti OE baudžiamąjį persekiojimą dėl kitų prieš jį perduodant padarytų nusikalstamų veikų nei tos, dėl kurių išduoti pirminiai Europos arešto orderiai. OE pateikė Aukštajam teismui prieštaravimą dėl tokio prašymo, teigdamas, kad pirminiai arešto orderiai, kuriuos išdavė prokurorai, negali būti laikomi „išduodančiųjų teisminių institucijų“, kaip jos suprantamos pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį, išduotais arešto orderiais. OE teigimu, dėl šios aplinkybės prašymas duoti sutikimą negalėjo būti patenkintas. 2020 m. liepos 27 d. nutartimi Aukštasis teismas vis dėlto davė sutikimą.

2021 m. gegužės mėn. Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija) atmetė OE apeliacinį skundą, nusprendęs, kad reikia taikyti nacionalinės proceso teisės taisyklę „estoppel“, pagal kurią draudžiama ginčyti res judicata galią įgijusią 2017 m. nutartį dėl perdavimo.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, t. y. Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija), nagrinėjančiam OE kasacinį skundą dėl šio apeliacinės instancijos teismo sprendimo, kilo klausimas, kaip turėtų būti teisiškai kvalifikuojamas perdavimo procedūros ir sutikimo davimo procedūros santykis.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punktas ir 4 dalis turi būti aiškinami taip, kad aplinkybė, jog Europos arešto orderį, kuriuo remiantis priimtas sprendimas dėl asmens perdavimo, išdavė institucija, kuri nėra „išduodančioji teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal šio pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį, neužkerta kelio vykdančiajai teisminei institucijai, gavusiai atitinkamą šio 6 straipsnio 1 dalyje nurodytos išduodančiosios teisminės institucijos prašymą, vėliau duoti sutikimą vykdyti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą, jį nuteisti ar atimti jo laisvę dėl kitos prieš jį perduodant padarytos nusikalstamos veikos nei ta, dėl kurios jis buvo perduotas.

Teisingumo Teismo vertinimas

Teisingumo Teismas visų pirma priminė, kad Europos arešto orderiai, kuriuos išdavė valstybės narės prokuroras, kuris priimdamas sprendimus gali gauti konkrečių vykdomosios valdžios nurodymų, nėra išduoti laikantis Pagrindų sprendimo 2002/584 reikalavimų.

Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad sprendimas duoti sutikimą turi savo dalyką. Dėl šios priežasties šį sprendimą turi priimti vykdančioji teisminė institucija, atlikusi atskirą ir savarankišką tyrimą, palyginti su tuo, kuris atliktas dėl Europos arešto orderio. Toks tyrimas turi būti atliekamas remiantis tuo, kas numatyta Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 4 dalyje. Taigi, pirma, vykdančioji teisminė institucija turi patikrinti, ar kartu su jai pateiktu prašymu duoti sutikimą pateikiama šiame pagrindų sprendime nurodyta informacija ir jos vertimas ( 2 ). Antra, ši institucija taip pat privalo patikrinti, ar dėl pačios nusikalstamos veikos, dėl kurios prašoma sutikimo, kyla pareiga perduoti pagal šį pagrindų sprendimą. Trečia, atsižvelgdama į šiame pagrindų sprendime nurodytus privalomojo ar neprivalomojo nevykdymo pagrindus ( 3 ) ji turi įvertinti, ar gali būti leidžiamas baudžiamojo persekiojimo išplėtimas įtraukiant kitas nusikalstamas veikas nei tos, dėl kurių atitinkamas asmuo buvo perduotas. Vis dėlto iš atitinkamų nuostatų formuluotės nematyti, kad tam tikras pirminio Europos arešto orderio trūkumas galėtų sutrukdyti vykdančiajai teisminei institucijai duoti prašomą sutikimą.

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, jog pripažinus, kad sąlygos, kuriomis buvo įvykdytas perdavimas, gali būti peržiūrimos nagrinėjant pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punktą ir 4 dalį pateiktą prašymą duoti sutikimą, sprendimo dėl sutikimo priėmimas būtų atidėtas dėl kitų priežasčių nei tos, kurios numatytos šioje 4 dalyje, o tai prieštarautų skubos reikalavimui, kuriuo grindžiamas šis pagrindų sprendimas.

Galiausiai Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju 2017 m. nutartis dėl perdavimo tapo galutinė, nepaisant to, kad ji buvo priimta po to, kai Europos arešto orderius išdavė institucijos, kurios negali būti laikomos „kompetentingomis teisminėmis institucijomis“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnį. Todėl būtų paradoksalu dėl tokio išdavimo ginčyti sutikimą, dėl kurio kilo ginčas pagrindinėje byloje, duotą gavus kompetentingos teisminės institucijos prašymą.

( 1 ) 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk. 6 t., p. 34).

( 2 ) Žr. Pagrindų sprendimo 2002/584 8 straipsnio 1 ir 2 dalis.

( 3 ) Žr. Pagrindų sprendimo 2002/584 3 ir 4 straipsnius.