Byla C‑395/21

D.V.

prieš

M.A.

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2023 m. sausio 12 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 93/13/EEB – Advokato su vartotoju sudaryta teisinių paslaugų teikimo sutartis – 4 straipsnio 2 dalis – Sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimas – Pagrindinį sutarties dalyką sudarančių sąlygų neįtraukimas – Sąlyga, pagal kurią advokato užmokestis mokamas taikant valandinio įkainio principą – 6 straipsnio 1 dalis – Nacionalinio teismo įgaliojimai, kai tam tikra sąlyga kvalifikuojama kaip „nesąžininga“

1. Vartotojų apsauga – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 93/13 – Taikymo sritis – Sąlygos, apibrėžiančios pagrindinį sutarties dalyką arba susijusios su kaina ir atlygiu arba mainais teikiamomis paslaugomis ar prekėmis – Sąvoka – Advokato su vartotoju sudaryta teisinių paslaugų teikimo sutarties sąlyga, pagal kurią advokato užmokestis mokamas taikant valandinio įkainio principą – Įtraukimas

   (Tarybos direktyvos 93/13, iš dalies pakeistos Direktyva 2011/83, 4 straipsnio 2 dalis)

   (žr. 31–34 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2. Vartotojų apsauga – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 93/13 – Advokato su vartotoju sudaryta teisinių paslaugų teikimo sutarties sąlyga, kurioje šių paslaugų kaina įtvirtinta taikant valandinio įkainio principą be jokių kitų paaiškinimų – Skaidrumo reikalavimas – Apimtis – Vertinimo kriterijai – Reikalaujamas informacijos lygis esant ikisutartiniams santykiams

   (Tarybos direktyvos 93/13, iš dalies pakeistos Direktyva 2011/83, 4 straipsnio 2 dalis ir 5 straipsnis)

   (žr. 36–41, 43–45 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

3. Vartotojų apsauga – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 93/13 – Nesąžininga sąlyga, kaip tai suprantama pagal 3 straipsnį – Advokato su vartotoju sudaryta teisinių paslaugų teikimo sutarties sąlyga, pagal kurią advokato užmokestis mokamas taikant valandinio įkainio principą – Skaidrumo reikalavimo neatitinkanti sąlyga – Valstybių narių galimybė tokią sąlygą kvalifikuoti kaip nesąžiningą

   (Tarybos direktyvos 93/13, iš dalies pakeistos Direktyva 2011/83, 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnis)

   (žr. 47–49, 51, 52 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)

4. Vartotojų apsauga – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 93/13 – Sąlygos pripažinimas nesąžininga – Apimtis – Sutartis, kuri negali išlikti panaikinus nesąžiningas sąlygas – Nacionalinio teismo atkuriama padėtis, net jeigu verslininkas negautų užmokesčio už pagal sutartį suteiktas paslaugas – Leistinumas – Sutarties pripažinimas negaliojančia, lemiantis ypač nepalankias pasekmes vartotojui – Nesąžiningos sąlygos pakeitimas dispozityviąja arba bendru sutarties šalių susitarimu taikoma nacionalinės teisės nuostata – Leistinumas – Nesąžiningos sąlygos pakeitimas teismo nustatytu užmokesčiu – Neleistinumas

   (Tarybos direktyvos 93/13, iš dalies pakeistos Direktyva 2011/83, 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 56, 58–65, 68 punktus ir rezoliucinės dalies 4 punktą)

Santrauka

M.A., kaip vartotojas, sudarė penkias teisinių paslaugų teikimo sutartis su advokate D.V. Kiekvienoje iš šių sutarčių buvo įtvirtinta, kad advokato užmokestis skaičiuojamas taikant valandinį įkainį, t. y. 100 eurų už kiekvieną M.A. suteiktos teisinės konsultacijos ar teisinių paslaugų teikimo valandą.

Negavusi viso pareikalauto užmokesčio, D.V. pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį, prašydama priteisti iš M.A. skolą už suteiktas teisines paslaugas. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino D.V prašymą, tačiau konstatavo, kad sutarties sąlyga dėl suteiktų paslaugų kainos yra nesąžininga, ir per pusę sumažino reikalaujamo užmokesčio dydį. Kadangi šį sprendimą apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą, D.V. pateikė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Kadangi šis teismas pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas pateikė Direktyvos 93/13 ( 1 ) išaiškinimą. Savo sprendime jis išdėstė savo poziciją visų pirma dėl teisinių paslaugų teikimo sutarčių pagrindinį dalyką sudarančių sąlygų skaidrumo reikalavimo ir sąlygos, kurioje nustatyta šių paslaugų kaina, pripažinimo negaliojančia pasekmių.

Teisingumo Teismo vertinimas

Visų pirma Teisingumo Teismas konstatavo, kad advokato su vartotoju sudarytos teisinių paslaugų teikimo sutarties sąlygą, kurioje suteiktų paslaugų kaina nustatyta remiantis valandinio įkainio principu, apima sąvoka „pagrindinis sutarties dalykas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 93/13 ( 2 ).

Toliau, nagrinėdamas, ar ši sąlyga, kurioje nurodytas tik taikomas valandinio įkainio dydis be kitų paaiškinimų, atitinka aiškumo ir suprantamumo reikalavimą ( 3 ), Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į paslaugų, dėl kurių sudaryta teisinių paslaugų teikimo sutartis, pobūdį, dažnai yra sunku ar net neįmanoma, dar tik sudarant sutartį, verslininkui numatyti, kiek tiksliai valandų reikės dirbti teikiant tokias paslaugas ir atitinkamai bendrą galutinę jo paslaugų kainą. Vis dėlto, nors negalima reikalauti, kad verslininkas informuotų vartotoją apie galutines jo prisiimto įsipareigojimo finansines pasekmes (jos priklauso nuo būsimų, nenumatomų ir nuo verslininko valios nepriklausančių įvykių), informacija, kurią jis privalo pateikti prieš sudarant sutartį, turi padėti vartotojui priimti atsargų sprendimą ir suprasti, kad tokie įvykiai galimi ir gali turėti įtakos atitinkamo teisinių paslaugų teikimo trukmei.

Ši informacija, kuri gali skirtis atsižvelgiant į, pirma, teisinių paslaugų sutartyje numatytų paslaugų dalyką ir pobūdį ir, antra, taikytinas profesines ir profesinės etikos taisykles, turi apimti duomenis, padedančius vartotojui apytikriai įvertinti bendrą šių paslaugų kainą. Tai gali būti numatomų dirbti valandų siekiant suteikti tam tikrą paslaugą skaičiaus ar minimalaus jų skaičiaus prognozė arba įsipareigojimas pagrįstais intervalais atsiųsti sąskaitas ar periodines ataskaitas, kuriose būtų nurodytas dirbtų valandų skaičius. Teisingumo Teismas patikslino, kad nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, ir visą svarbią informaciją, susijusią su atitinkamos sutarties sudarymu, turi įvertinti, ar verslininkas iki sutarties sudarymo vartotojui pateikė tinkamą informaciją.

Taigi Teisingumo Teismas priėjo prie išvados, kad aiškumo ir suprantamumo reikalavimo neatitinka sutarties sąlyga, kurioje kaina nustatyta remiantis valandinio įkainio principu, jeigu prieš sudarant sutartį vartotojui nepateikta informacija, kuri jam būtų padėjusi priimti atsargų sprendimą ir suprasti ekonomines šios sutarties sudarymo pasekmes.

Toliau Teisingumo Teismas priminė, kad su vartotoju sudarytos sutarties sąlygos nesąžiningumo patikrinimas iš esmės pagrįstas bendru vertinimu, kurį atliekant atsižvelgiama ne tik į galimą šios sąlygos skaidrumo trūkumą. Tačiau valstybės narės gali užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį ( 4 ).

Todėl Teisingumo Teismas konstatavo, kad teisinių paslaugų teikimo sutarties sąlyga, kurioje šių paslaugų kaina nustatoma remiantis valandinio įkainio principu ir kuri dėl to priskirtina prie šios sutarties pagrindinį dalyką sudarančių sąlygų, neturi būti laikoma nesąžininga ( 5 ) vien dėl tos aplinkybės, kad ji neatitinka skaidrumo reikalavimo, nebent valstybė narė, kurios nacionalinė teisė taikoma nagrinėjamai sutarčiai, aiškiai numato, kaip nagrinėjamu atveju, kvalifikavimą kaip „nesąžiningos sąlygos“ vien dėl šios aplinkybės.

Galiausiai dėl su kaina susijusios sąlygos pripažinimo nesąžininga pasekmių Teisingumo Teismas nurodė, kad nacionalinis teismas privalo netaikyti šios sąlygos, nebent vartotojas tam prieštarauja.

Jis patikslino, kad kai, taikant atitinkamas vidaus teisės nuostatas, teisinių paslaugų teikimo sutartis negali išlikti panaikinus nesąžiningą sąlygą dėl kainos ir kai šios paslaugos buvo suteiktos, pagal Direktyvą 93/13 ( 6 ) nedraudžiama pripažinti šią sutartį negaliojančia ar nacionaliniam teismui atkurti padėtį, kurioje būtų atsidūręs vartotojas, jei nebūtų buvę šios sąlygos, net jei dėl to verslininkas negautų jokio užmokesčio už šias paslaugas.

Dėl pasekmių, kurių vartotojui galėtų kilti pagrindinėje byloje nagrinėjamas sutartis pripažinus negaliojančiomis, Teisingumo Teismas priminė jurisprudenciją, pagal kurią (kalbant apie paskolos sutartį), pripažinus visą tokią sutartį negaliojančia, likusi negrąžinta paskolos dalis, kurios dydis gali viršyti vartotojo finansines galimybes, iš principo taptų mokėtina nedelsiant, o tai galėtų lemti ypač nepalankias pasekmes vartotojui ( 7 ). Vis dėlto ypač nepalankus sutarties pripažinimo negaliojančia pobūdis negali būti siejamas vien su piniginio pobūdžio pasekmėmis.

Iš tiesų negalima atmesti galimybės, kad, pripažinus teisinių paslaugų, kurios jau suteiktos, sutartį negaliojančia, vartotojas atsidurtų teisiškai nesaugioje padėtyje, ypač tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę verslininkas galėtų reikalauti užmokesčio už šias paslaugas remdamasis kitu pagrindu nei pagrindas, susijęs su negaliojančia pripažinta sutartimi. Be to, sutarties negaliojimas galėtų daryti poveikį pagal ją atliktų veiksmų galiojimui ir veiksmingumui.

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas konstatavo, kad tuo atveju, jei pripažinus visą sutartį negaliojančia vartotojas patirtų ypač nepalankių pasekmių, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagal Direktyvą 93/13 ( 8 ) nedraudžiama, kad kompensuodamas šios sąlygos negaliojimą nacionalinis teismas ją pakeistų dispozityviąja arba bendru šios sutarties šalių susitarimu taikoma nacionalinės teisės nuostata. Tačiau pagal šią direktyvą draudžiama, kad nacionalinis teismas pakeisdamas negaliojančia pripažintą nesąžiningą sąlygą pats nustatytų už šias paslaugas mokėtino užmokesčio dydį.

( 1 ) 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 2 dalis, 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis.

( 2 ) Jos 4 straipsnio 2 dalį.

( 3 ) Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje numatytas reikalavimas.

( 4 ) Pagal Direktyvos 93/13 8 straipsnį.

( 5 ) Pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį.

( 6 ) Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis.

( 7 ) Šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 3 d. Sprendimą Gómez del Moral Guasch (C‑125/18, EU:C:2020:138, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 8 ) Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis.