Byla C‑351/21

ZG

prieš

Beobank SA

(Justice de paix du canton de Forest (Vorsto kantono taikos teismas, Belgija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2023 m. kovo 16 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisės aktų derinimas – Mokėjimo paslaugos vidaus rinkoje – Direktyva 2007/64/EB – 47 straipsnio 1 dalies a punktas – Mokėtojui teikiama informacija gavus jo mokėjimo nurodymą – 58, 60 ir 61 straipsniai – Mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybė už neautorizuotas operacijas – Šio paslaugų teikėjo pareiga grąžinti šiam mokėtojui neautorizuotų operacijų sumas – Bendrosios sutartys – Minėto paslaugų teikėjo pareiga pateikti minėtam mokėtojui informaciją apie atitinkamą gavėją“

1. Teisės aktų derinimas – Mokėjimo paslaugos vidaus rinkoje – Direktyva 2007/64 – Mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybė už neautorizuotas mokėjimo operacijas – Mokėjimo paslaugų vartotojo pareikštas ieškinys dėl atsakomybės – Ieškinys dėl mokėjimo operacijų sumų grąžinimo – Ieškinys, pareikštas dėl to, kad atitinkamas paslaugų teikėjas neįvykdė savo pareigos informuoti – Nepriimtinumas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64 47 straipsnio 1 dalies a punktas, 58, 59 straipsniai, 60 straipsnio 1 dalis ir 86 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 37–40 punktus)

2. Teisės aktų derinimas – Mokėjimo paslaugos vidaus rinkoje – Direktyva 2007/64 – Bendrosios sutartys – Mokėtojui skirta informacija apie atskiras mokėjimo operacijas – Su gavėju susijusi informacija – Mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjo pareigos – Pareiga pateikti informaciją, pagal kurią mokėtojas galėtų nustatyti fizinį ar juridinį asmenį, gavusį iš jo sąskaitos nurašytą mokėjimo operaciją

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64 47 straipsnio 1 dalies a punktas)

   (žr. 53, 56–60, 64 punktus ir rezoliucinę dalį)

Santrauka

Belgijos rezidentas ZG turi banko sąskaitą Beobank banke Belgijoje ir su ja susietą debeto kortelę. Naktį iš 2017 m. balandžio 20 d. į 21 d. jis Valensijoje (Ispanija) esančioje įstaigoje šia kortele atliko 100 EUR mokėjimą. Vėliau šia kortele ir naudojant tą patį mobilųjį mokėjimo terminalą buvo atlikti mokėjimai, kurių sumos buvo 991 EUR ir 993 EUR.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ZG prašo, be kita ko, grąžinti šiuos du mokėjimus, kurie, jo manymu, buvo „neautorizuoti“. Jis paaiškina, kad nebeatsimena nei įstaigos pavadinimo, nei jos adreso, nei to, kas įvyko po to, kai jis vartojo produktus minėtoje įstaigoje, ir teigia, kad yra sukčiavimo, kurio padarymą palengvino narkotikų vartojimas, auka. Tačiau Beobank atsisako grąžinti šių mokėjimų sumas, nes mano, kad ZG jas autorizavo arba bent jau elgėsi „labai neatsargiai“.

Vėliau šis bankas pateikė ZG tik naudoto mokėjimo terminalo skaitmeninį kodą ir geografinę vietą, tačiau nenurodė ginčijamų mokėjimų gavėjo, išskyrus tokį įrašą: „COM SU VALENCIA ESP“. Ginčijamų mokėjimų gavėjo bankas savo ruožtu atsisako pateikti Beobank mokėjimų gavėjo identifikacinę informaciją.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl Direktyvos 2007/64 nuostatoje ( 1 ) numatytos mokėjimo paslaugų teikėjo pareigos „atitinkamais atvejais“ pateikti mokėtojui informaciją apie mokėjimo operacijos gavėją apimties. Teisingumo Teismo atsakymas į šį klausimą leistų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui padaryti išvadas dėl Beobank pareigos grąžinti ginčijamus mokėjimus.

Savo sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal tą pačią nuostatą mokėjimo paslaugų teikėjas privalo mokėtojui pateikti informaciją, leidžiančią nustatyti fizinį ar juridinį asmenį, gavusį mokėjimą, nurašytą iš šio mokėtojo sąskaitos, o ne vien informaciją, kurią šis paslaugų teikėjas, įdėjęs visas pastangas, turi dėl šios mokėjimo operacijos.

Teisingumo Teismo vertinimas

Visų pirma Teisingumo Teismas priminė, kad Direktyvos 2007/64 60 straipsnio 1 dalyje numatyta mokėjimo paslaugų teikėjų atsakomybės sistema buvo visiškai suderinta. Tai reiškia, kad su minėta direktyva yra nesuderinama tiek lygiagrečios atsakomybės už tą pačią žalą lėmusią įvykį sistema, tiek konkuruojanti atsakomybės sistema, kuri leistų mokėjimo paslaugų vartotojui inicijuoti šios atsakomybės klausimą remiantis kitais žalą lėmusiais įvykiais.

Nacionalinis teismas negali neatsižvelgti į šioje direktyvoje įtvirtintą skirtumą, kiek tai susiję su mokėjimo operacijomis, atsižvelgiant į tai, ar jos yra autorizuotos, ar ne. Taigi toks teismas negali priimti sprendimo dėl prašymo grąžinti mokėjimus, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamus mokėjimus, prieš tai nekvalifikavęs šių mokėjimų kaip autorizuotų ar neautorizuotų. Iš tiesų pagal minėtą Direktyvos 2007/64 60 straipsnio 1 dalį ( 2 ), siejamą su šios direktyvos 86 straipsnio 1 dalimi, draudžiama, kad mokėjimo paslaugų vartotojas turėtų galimybę patraukti mokėjimo paslaugų teikėją atsakomybėn už tai, kad šis paslaugų teikėjas neįvykdė pagal šios direktyvos 47 straipsnio 1 dalies a punktą jam tenkančios pareigos pateikti informaciją, tiek, kiek ši atsakomybė yra susijusi su mokėjimo operacijų sumų grąžinimu.

Vis dėlto, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vertindamas tai, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami mokėjimai buvo autorizuoti, ar ne, mano, kad būtina žinoti informacijos, kurią atitinkamas mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas turi mokėtojui pateikti pagal Direktyvos 2007/64 47 straipsnio 1 dalies a punktą, pobūdį ir apimtį, neturėtų būti abejojama dėl prejudicinių klausimų svarbos sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje.

Konkrečiai dėl šioje nuostatoje numatytų informavimo pareigų pobūdžio ir apimties Teisingumo Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Direktyva 2007/64 atliekamas visiškas suderinimas, konstatavo, kad šios pareigos neišvengiamai yra pareigos, kurias valstybės narės turi įgyvendinti, negalėdamos nuo jų nukrypti, ir netgi negali jų sušvelninti, kvalifikuodamos kaip pareigas imtis priemonių, o ne kaip pareigas pasiekti rezultatą. Niekas šio 47 straipsnio struktūroje neleidžia manyti, kad numatydamas pareigas, kai tiksliai nurodomi veiksmai, kurių reikia imtis, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė tik to, kad būtų imtasi pastangų šiuo klausimu.

Be to, Direktyvos 2007/64 47 straipsnio 1 dalies a punkte esanti frazė „atitinkamais atvejais“ turi būti suprantama kaip reiškianti, kad informacija apie mokėjimo operacijos gavėją, kurią šio mokėjimo paslaugų teikėjas turi pateikti atitinkamam mokėtojui po to, kai mokėjimo operacijos suma buvo nurašyta iš šio mokėtojo sąskaitos arba tuo metu, dėl kurio susitarta pagal šios direktyvos 47 straipsnio 2 dalį, apima informaciją, kurią šis mokėjimo paslaugų teikėjas turi arba turėtų turėti pagal Sąjungos teisę. Šį aiškinimą patvirtina direktyva siekiamas tikslas, t. y. be kita ko, užtikrinti, kad šių paslaugų vartotojai galėtų lengvai nustatyti mokėjimo operacijas, turėdami „tokią pačią aiškiai išdėstytą“ informaciją. Siekiant užtikrinti visiškai integruotą ir automatizuotą tam tikrų operacijų apdorojimą ir pagerinti mokėjimų veiksmingumą ir spartą, ši informacija turi būti būtina ir pakankama tiek dėl mokėjimo paslaugų sutarties, tiek dėl pačių mokėjimo operacijų ir proporcinga šių vartotojų poreikiams.

Nagrinėjamu atveju tam, kad būtų įvykdyti šie reikalavimai, informacija, kurią mokėjimo paslaugų teikėjas turėjo pateikti atitinkamam mokėtojui pagal Direktyvos 2007/64 47 straipsnio 1 dalies a punktą, turėjo būti pakankamai tiksli ir reikšminga. Priešingu atveju šis mokėtojas, remdamasis šia informacija, negalėtų užtikrintai nustatyti atitinkamos mokėjimo operacijos. Direktyvos 2007/64 47 straipsnio 1 dalies a punkto pirmoje sakinio dalyje pateikta „nuorod[a], pagal kurią mokėtojas gali nustatyti kiekvieną mokėjimo operaciją“, nesuteikia atitinkamam mokėtojui galimybės susieti šią nuorodą su konkrečia mokėjimo operacija. Todėl neišvengiamai pateikdamas papildomą elementą, nurodytą šio 47 straipsnio 1 dalies a punkto sakinio antroje dalyje, t. y. „su gavėju susijusią informaciją“, mokėjimo paslaugų teikėjas turi mokėtojui pateikti būtiną informaciją, kad visiškai įvykdytų iš šios nuostatos kylančius reikalavimus.

( 1 ) Ši pareiga numatyta 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 97/5/EB (OL L 319, 2007, p. 1), 47 straipsnio 1 dalies a punkte.

( 2 ) Šia nuostata valstybėms narėms reglamentuojamos šioje direktyvoje atlikto visiško suderinimo pasekmės.