Byla C‑61/21

JP

prieš

Ministre de la Transition écologique
ir
Premier ministre

(Cour administrative d’appel de Versailles (Versalio apeliacinis administracinis teismas, Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2022 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Aplinka – Direktyvos 80/779/EEB, 85/203/EEB, 96/62/EB, 1999/30/EB ir 2008/50/EB – Oro kokybė – Mikrodalelių (KD10) ir azoto dioksido (NO2) ribinės vertės – Viršijimas – Oro kokybės planai – Žala, tariamai padaryta fiziniam asmeniui dėl oro kokybės pablogėjimo viršijus šias ribines vertes – Atitinkamos valstybės narės atsakomybė – Šios atsakomybės atsiradimo sąlygos – Reikalavimas, kad pažeista Sąjungos teisės norma būtų siekiama suteikti teises nukentėjusiems asmenims – Nebuvimas“

1. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Reikšmingų Sąjungos teisės nuostatų nustatymas – Klausimų performulavimas

   (SESV 267 straipsnis)

   (žr. 34 punktą)

2. Europos Sąjungos teisė – Asmenims suteiktos teisės – Valstybės narės padarytas pažeidimas – Pareiga atlyginti asmenims padarytą žalą – Sąlygos – Teisės norma, kuria siekiama suteikti asmenims teises – Sąvoka – Direktyvos, kuriomis reikalaujama, pirma, kad valstybės narės laikytųsi aplinkos ore esančių teršalų ribinių verčių, ir, antra, kad būtų imtasi atitinkamų priemonių, jei šios vertės viršijamos – Netaikymas – Tiesiogiai susijusių asmenų galimybė reikalauti, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos imtųsi atitinkamų priemonių – Poveikio nebuvimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/50 13 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnio 1 dalis; Tarybos direktyvos 80/779 3 ir 7 straipsniai; Tarybos direktyvos 85/203 3 ir 7 straipsniai; Tarybos direktyvos 96/62 7 ir 8 straipsniai; Tarybos direktyvos 1999/30 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 43–62, 65 punktus ir rezoliucinę dalį)

Santrauka

Skunde, pateiktame Tribunal administratif de Cergy-Pontoise (Seržy-Pontuazo administracinis teismas, Prancūzija), Paryžiaus aglomeracijoje gyvenantis JP, be kita ko, pareikalavo, kad Prancūzijos Respublika atlygintų žalą, patirtą pablogėjus sveikatai dėl šioje aglomeracijoje prastėjančios aplinkos oro kokybės. Aplinkos oro kokybė tapo prastesnė dėl to, kad viršytos Direktyvoje 2008/50 dėl aplinkos oro kokybės ( 1 ) nustatytos azoto dioksido (NO2) ir mikrodalelių (KD10) koncentracijos ribinės vertės, nes Prancūzijos valdžios institucijos neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 13 ( 2 ) ir 23 ( 3 ) straipsnius.

JP ieškinys buvo atmestas iš esmės motyvuojant tuo, kad Direktyvos 2008/50 dėl aplinkos oro kokybės nuostatos, kuriomis jis rėmėsi, nesuteikia privatiems asmenims jokios teisės į žalos, patirtos dėl oro kokybės pablogėjimo, atlyginimą, todėl jis pateikė apeliacinį skundą Cour administrative d’appel de Versailles (Versalio apeliacinis administracinis teismas).

Gavęs šio teismo prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) patikslina sąlygas, kuriomis valstybė narė gali būti laikoma atsakinga už žalą, padarytą asmeniui dėl pablogėjusio oro, kai viršijamos aplinkos ore esančių teršalų ribinės vertės.

Teisingumo Teismo vertinimas

Visų pirma Teisingumo Teismas pažymi, kad Direktyva 2008/50 dėl aplinkos oro kokybės, kuria remiasi JP, įsigaliojo 2008 m. birželio 11 d., t. y. iš dalies jau po to, kai buvo padaryta tariama žala jo sveikatai, kuri prasidėjo atsirasti 2003 m. Taigi, jis mano, kad siekiant išnagrinėti galimą Prancūzijos Respublikos atsakomybę už nagrinėjamą žalą tikslinga atsižvelgti ne tik į atitinkamas šios direktyvos, bet ir į ankstesnių direktyvų nuostatas ( 4 ), kuriose numatyti analogiški reikalavimai.

Toliau Teisingumo Teismas primena, kad valstybės atsakomybė privatiems asmenims siejama su trijų kumuliacinių sąlygų įvykdymu, t. y. valstybės atsakomybė kyla, jei pažeista Sąjungos teisės norma privatiems asmenims suteikiamos teisės, šios normos pažeidimas yra pakankamai sunkus ir egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp šio pažeidimo ir tų asmenų patirtos žalos.

Kalbant apie pirmąją sąlygą, t. y. kad pažeista norma suteikiamos teisės privatiems asmenims, reikia pažymėti, kad šios teisės atsiranda ne tik tada, kai jos aiškiai priskirtos Sąjungos teisės nuostatomis, bet ir dėl pozityvių ar negatyvių pareigų, kurias šios nuostatos aiškiai nustato tiek asmenims, tiek valstybėms narėms ar Sąjungos institucijoms. Tokių valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymas gali trukdyti naudotis teisėmis, kurios netiesiogiai suteikiamos asmenims pagal atitinkamas nuostatas, ir taip pakeisti teisinę padėtį, kurią šiomis nuostatomis siekiama jiems sukurti. Dėl šios priežasties, siekiant visiško šių taisyklių veiksmingumo ir jomis suteikiamų teisių apsaugos, reikia, kad asmenys turėtų galimybę pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis, neatsižvelgiant į tai, ar atitinkamos nuostatos yra tiesioginio veikimo, nes toks statusas pats savaime nėra nei būtinas, nei pakankamas, kad būtų tenkinama pirmoji sąlyga.

Šiuo atveju Direktyvos 2008/50 dėl aplinkos oro kokybės 13 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnio 1 dalis, kaip ir panašios ankstesnių direktyvų nuostatos, iš esmės įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad aplinkos oro kokybė, visų pirma NO2 ir KD10, atitinkamose jų teritorijose nuo tam tikrų datų neviršytų šiose direktyvose nustatytų ribinių verčių, ir numatyti tinkamas priemones, skirtas bet kokiam šių verčių viršijimui ištaisyti, visų pirma pagal oro kokybės planus. Vadinasi, šiose nuostatose numatyti gana aiškūs ir tikslūs įpareigojimai valstybėms narėms užtikrinti konkretų rezultatą. Tačiau šiomis pareigomis siekiama bendro tikslo – apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką apskritai – ir jos negali būti laikomos netiesiogiai suteikiančiomis asmenims teises, dėl kurių pažeidimo valstybė narė galėtų būti atsakinga už jiems padarytą žalą. Todėl pirmoji iš trijų valstybės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kurios yra kumuliacinės, nėra įvykdyta.

Šios išvados negali pakeisti tai, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją asmenys turi teisę reikalauti, prireikus pareikšdami ieškinį kompetentingame teisme, kad nacionalinės valdžios institucijos patvirtintų oro kokybės planą, jei viršijamos Direktyvoje 2008/50 ir ankstesnėse direktyvose nurodytos ribinės vertės. Ši teisė, visų pirma kylanti iš Sąjungos teisės veiksmingumo principo, prie kurio atitinkami asmenys dėl savo konkrečios padėties gali prisidėti inicijuodami administracines ar teismines procedūras, nereiškia, kad iš Direktyvos 2008/50 13 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 1 dalies bei iš analogiškų ankstesnių direktyvų nuostatų kylančiais įpareigojimais atitinkamiems asmenims suteikiamos individualios teisės, kaip tai suprantama pagal pirmąją iš minėtų trijų sąlygų.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas daro išvadą, kad Direktyvos 2008/50 dėl aplinkos oro kokybės 13 straipsnio 1 dalį ir 23 straipsnio 1 dalį ir analogiškas ankstesnių direktyvų nuostatas reikia aiškinti taip: jomis nesuteikiama privatiems asmenims individualių teisių, dėl kurių jie galėtų reikalauti iš valstybės narės atlyginti žalą, remdamiesi valstybės atsakomybės už privatiems asmenims padarytą žalą dėl jai priskiriamų Sąjungos teisės pažeidimų principu.

( 1 ) 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl aplinkos oro kokybės ir švaresnio oro Europoje (OL L 152, 2008, p. 1).

( 2 ) Šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „[v]alstybės narės užtikrina, kad visose jų zonose ir aglomeracijose sieros dioksido, KD10, švino ir anglies monoksido lygiai aplinkos ore neviršytų XI priede nustatytų ribinių verčių“ ir „XI priede nustatytos azoto dioksido ir benzeno ribinės vertės negali būti viršijamos nuo tame priede nustatytų datų“.

( 3 ) Tos pačios direktyvos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „[k]ai tam tikrose zonose arba aglomeracijose teršalų lygis aplinkos ore kiekvienu atveju viršija ribinę arba siektiną vertę bei atitinkamą leistiną nukrypimo dydį, valstybės narės užtikrina, kad toms zonoms ir aglomeracijoms būtų parengti oro kokybės planai, kad būtų pasiektos atitinkamos XI ir XIV prieduose nustatytos ribinės vertės arba siektinos vertės“.

( 4 ) T. y. 1980 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos dėl oro kokybės ribinių verčių ir orientacinių verčių sieros dioksidui ir suspenduotosioms dalelėms (OL L 229, 1980, p. 30; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 90) 3 ir 7 straipsniai, 1985 m. kovo 7 d. Tarybos direktyvos dėl azoto dioksidui nustatytų oro kokybės normų (OL L 87, 1985, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 239) 3 ir 7 straipsniai, 1996 m. rugsėjo 27 d. Tarybos direktyvos 96/62/EB dėl aplinkos oro kokybės vertinimo ir valdymo (OL L 296, 1996, p. 55; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 95) 7 ir 8 straipsniai ir 1999 m. balandžio 22 d. Tarybos direktyvos 1999/30/EB dėl sieros dioksido, azoto dioksido, azoto oksidų, kietųjų dalelių ir švino ribinių verčių aplinkos ore (OL L 163, 1999, p. 41; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 4 t., p. 164) 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 1 dalis.