Sujungtos bylos C‑38/21, C‑47/21 ir C‑232/21

VK
prieš
BMW Bank GmbH,

F. F.
prieš
C. Bank AG

CR ir kt.
prieš
Volkswagen Bank GmbH
ir
Audi Bank

(Landgericht Ravensburg prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2023 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Variklinės transporto priemonės išperkamosios nuomos sutartis be įsipareigojimo pirkti – Direktyva 2008/48/EB – 2 straipsnio 2 dalies d punktas – Išperkamosios nuomos sutarties be įsipareigojimo pirkti sutarties sąvoka – Direktyva 2002/65/EB – 1 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio b punktas – Finansinių paslaugų sutarties sąvoka – Direktyva 2011/83/ES – 2 straipsnio 6 punktas ir 3 straipsnio 1 dalis – Paslaugų sutarties sąvoka – 2 straipsnio 7 punktas – Nuotolinės prekybos sutarties sąvoka – 2 straipsnio 8 punktas – Ne prekybai skirtose patalpose sudarytos sutarties sąvoka – 16 straipsnio l punktas – Teisės atsisakyti sutarties išimtis teikiant transporto priemonių nuomos paslaugas – Kredito sutartis variklinei transporto priemonei įsigyti – Direktyva 2008/48 – 10 straipsnio 2 dalis – Reikalavimai, kurie taikomi sutartyje nurodytinai informacijai – Pareigos pateikti informaciją laikymosi prezumpcija, kai remiamasi teisės aktuose nustatyta informacijos pateikimo forma – Direktyvos horizontalaus tiesioginio veikimo nebuvimas – 14 straipsnio 1 dalis – Teisė atsisakyti sutarties – Sutarties atsisakymo laikotarpio pradžia neišsamios ar netikslios informacijos atveju – Informacija apie naudojimąsi teise atsisakyti sutarties – Teisės atsisakyti sutarties praradimas – Pareiga iš anksto grąžinti transporto priemonę tuo atveju, kai pasinaudojama teise atsisakyti susijusios kredito sutarties“

1. Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys – Direktyva 2008/48 – Nuotolinė prekyba finansinėmis paslaugomis – Direktyva 2002/65 – Taikymo sritis – Variklinės transporto priemonės išperkamosios nuomos sutartis be įsipareigojimo pirkti – Netaikymas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/65 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnis ir Direktyvos 2008/48 2 straipsnio 2 dalies d punktas)

   (žr. 131–135, 137–151, 156 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2. Vartotojų apsauga – Su vartotojais sudarytos sutartys – Direktyva 2011/83 – Paslaugų teikimo sutartis – Sąvoka – Variklinės transporto priemonės išperkamosios nuomos sutartis be įsipareigojimo pirkti – Įtraukimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83 2 straipsnio 6 punktas ir 3 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 153–156 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

3. Vartotojų apsauga – Su vartotojais sudarytos sutartys – Direktyva 2011/83 – Nuotolinės prekybos sutartis – Sąvoka – Variklinės transporto priemonės išperkamosios nuomos paslaugų sutartis be įsipareigojimo pirkti – Sutartis, sudaryta naudojantis nuotolinio ryšio priemone – Derybų dėl sutarties etapas, per kurį kartu fiziškai dalyvavo vartotojas ir verslininko tarpininkas – Verslininko pareigos informuoti laikymasis – Netaikymas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83 2 straipsnio 7 punktas)

   (žr. 164–167, 170–173 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

4. Vartotojų apsauga – Su vartotojais sudarytos sutartys – Direktyva 2011/83 – Ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartis – Sąvoka – Variklinės transporto priemonės išperkamosios nuomos paslaugų sutartis be įsipareigojimo pirkti – Sutartis, sudaryta naudojantis nuotolinio ryšio priemone – Vartotojo buvimas verslininko tarpininko, kuris vykdo veiklą kitoje srityje, patalpose – Netaikymas – Sąlygos

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83 2 straipsnio 8 punkto a papunktis)

   (žr. 177–183 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)

5. Vartotojų apsauga – Su vartotojais sudarytos sutartys – Direktyva 2011/83 – Teisė atsisakyti sutarties – Išimtys – Transporto priemonės nuomos paslaugos nurodant konkrečią įvykdymo datą arba laikotarpį – Variklinės transporto priemonės išperkamosios nuomos paslaugų sutartis be įsipareigojimo pirkti – Pagrindinis dalykas – Vartotojo transporto priemonės naudojimas per konkretų įvykdymo laikotarpį už pinigų sumą – Įtraukimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83 16 straipsnio l punktas)

   (žr. 190–202 punktus, rezoliucinės dalies 4 punktą)

6. Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys – Direktyva 2008/48 – Reikalavimai, kurie taikomi sutartyje nurodytinai informacijai – Teisė atsisakyti sutarties – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatyta teisinė prezumpcija dėl pareigos pateikti su šia teise susijusią informaciją laikymosi vadovaujantis teisės aktuose nustatyta informacijos pateikimo forma – Neleistinumas – Nacionalinio teismo, kuriame pradėta byla prieš išimtinai privačius asmenis, pareiga netaikyti tokių teisės aktų remiantis vien Sąjungos teise – Nebuvimas – Privačių asmenų teisė prašyti atlyginti žalą, patirtą dėl nacionalines teisės neatitikties Sąjungos teisei

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies p punktas)

   (žr. 217, 219, 220, 224–230 punktus, rezoliucinės dalies 5 punktą)

7. Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys – Direktyva 2008/48 – Reikalavimai, kurie taikomi sutartyje nurodytinai informacijai – Teisė atsisakyti sutarties – Pareiga nurodyti vartotojo mokėtinas palūkanas už dieną, jeigu naudojamasi šia teise – Apimtis

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies p punktas ir 14 straipsnio 3 dalies b punktas)

   (žr. 233–240 punktus, rezoliucinės dalies 6 punktą)

8. Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys – Direktyva 2008/48 – Reikalavimai, kurie taikomi sutartyje nurodytinai informacijai – Pareiga formaliai nurodyti esminę informaciją apie visas vartotojui prieinamas neteisminio skundo arba ieškinio pareiškimo procedūras – Apimtis

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies t punktas)

   (žr. 243–246 punktus, rezoliucinės dalies 7 punktą)

9. Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys – Direktyva 2008/48 – Reikalavimai, kurie taikomi sutartyje nurodytinai informacijai – Įmoka, mokėtina dėl išankstinio grąžinimo – Pareiga konkrečiai ir vidutiniam vartotojui lengvai suprantamai nurodyti šios įmokos apskaičiavimo tvarką – Apimtis

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies r punktas)

   (žr. 250–256 punktus, rezoliucinės dalies 8 punktą)

10. Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys – Direktyva 2008/48 – Reikalavimai, kurie taikomi sutartyje nurodytinai informacijai – Vartotojo gauta neišsami arba klaidinga informacija – Sutarties atsisakymo laikotarpio pradžios sąlyga – Neišsami arba klaidinga informacija, kuri negali suklaidinti vartotojo dėl jo teisių ir pareigų apimties

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalis ir 14 straipsnio 1 dalies antros pastraipos b punktas)

    (žr. 263–267 punktus, rezoliucinės dalies 9 punktą)

11. Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys – Direktyva 2008/48 – Reikalavimai, kurie taikomi sutartyje nurodytinai informacijai – Palūkanų norma – Šios normos konkrečios procentinės dalies ir jos koregavimo mechanizmo nurodymas – Referencinės normos ir kintamųjų palūkanų normos keitimo dažnumo nurodymas – Apimtis

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies l punktas)

    (žr. 269–272 punktus, rezoliucinės dalies 10 punktą)

12. Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys – Direktyva 2008/48 – Teisė atsisakyti sutarties – Šios teisės išnykimas visiškai įvykdžius kredito sutartį

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48 14 straipsnio 1 dalis)

    (žr. 275–279, 292 punktus ir rezoliucinės dalies 11 punktą)

13. Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys – Direktyva 2008/48 – Reikalavimai, kurie taikomi sutartyje nurodytinai informacijai – Vartotojo gauta neišsami arba klaidinga informacija – Informacija, kuri suklaidino vartotoją dėl jo teisių ir pareigų apimties – Sutarties atsisakymo laikotarpio pradžios nebuvimas – Pasinaudojimas teise atsisakyti sutarties visiškai nepiktnaudžiaujant

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 punktas ir 14 straipsnio 1 dalis)

    (žr. 280–284, 289–293 punktus, rezoliucinės dalies 11 punktą)

14. Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys – Direktyva 2008/48 – Reikalavimai, kurie taikomi sutartyje nurodytinai informacijai – Vartotojo gauta neišsami arba klaidinga informacija – Informacija, kuri suklaidino vartotoją dėl jo teisių ir pareigų apimties – Sutarties atsisakymo laikotarpio pradžios nebuvimas – Teisė atsisakyti sutarties, kuria pasinaudojo vartotojas – Kreditoriaus galimybė remtis šios teisės praradimu – Nebuvimas – Sąlygos

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 punktas ir 14 straipsnio 1 dalis)

    (žr. 297–300 punktus, rezoliucinės dalies 12 punktą)

15. Vartotojų apsauga – Vartojimo kredito sutartys – Direktyva 2008/48 – Teisė atsisakyti sutarties – Kredito sutarties, susijusios su prekių tiekimo sutartimi, atsisakymo pasekmės – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos numatyta vartotojo pareiga kreditu finansuotą prekę grąžinti arba pranešti kreditoriui, kad šis gali prekę atsiimti – Kreditoriaus galimybė negrąžinti vartotojo jau sumokėtų mėnesinių įmokų šios prekės grąžinimo momentu – Neleistinumas

    (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48 3 straipsnio n punktas ir 14 straipsnio 1 dalis)

    (žr. 303–308 punktus, rezoliucinės dalies 13 punktą)

Santrauka

Trys sujungtos bylos susijusios su keliais vartotojų ir finansų įstaigų, siejamų su variklinių transporto priemonių koncesininkais, ginčais dėl jų teisės atsisakyti sutarties, kiek tai susiję atitinkamai su transporto priemonės išperkamosios nuomos sutartimi be įsipareigojimo pirkti (byla C‑38/21) ir keliomis kredito sutartimis, skirtomis naudotų variklinių transporto priemonių pirkimui finansuoti (bylos C‑47/21 ir C‑232/21).

Byloje C‑38/21 VK atvyko į BMW variklinių transporto priemonių prekių ženklo koncesininko patalpas, kuriose jo darbuotojas, veikdamas kaip BMW Bank GmbH kredito tarpininkas, pasiūlė įsigyti variklinę transporto priemonę išperkamosios nuomos būdu ir informavo apie įvairius šios rūšies sutarties elementus, kaip antai trukmę ir mėnesines įmokas. 2018 m. lapkričio mėn. VK nuotolinio ryšio priemonėmis sudarė išperkamosios nuomos sutartį su BMW Bank dėl asmeniniam naudojimui skirtos variklinės transporto priemonės. Pagal šią sutartį, sudarytą 24 mėnesiams ir grindžiamą BMW Bank suteikta paskola, VK neprivalėjo nupirkti transporto priemonės pasibaigus sutarties galiojimo laikotarpiui. 2019 m. birželio 25 d. VK nurodė, kad pageidauja atsisakyti išperkamosios nuomos sutarties. Jis manė, kad nacionalinėje teisėje numatytas keturiolikos dienų terminas atsisakyti sutarties dar neprasidėjo, nes informacija, kuri jam turėjo būti pateikta pagal šią teisę, buvo nepakankama ir neįskaitoma.

Bylose C‑47/21 ir C‑232/21 keli vartotojai sudarė paskolos sutartis naudotoms lengvosioms transporto priemonėms įsigyti asmeniniam naudojimui. Rengdami ir sudarydami šias sutartis variklinių transporto priemonių koncesininkai, iš kurių įsigytos transporto priemonės, veikė kaip C. Bank AG (byla C‑47/21) ir Volkswagen Bank GmbH bei Audi Bank (byla C‑232/21) tarpininkai. Vėliau tie vartotojai atsisakė sudarytų paskolos sutarčių, iš esmės reikalaudami grąžinti mėnesines įmokas, sumokėtas iki sutarties atsisakymo dienos. Jų teigimu, nacionalinėje teisėje numatytas 14 dienų sutarties atsisakymo terminas dar neprasidėjo, nes jiems nebuvo tinkamai pateikta informacija apie teisę atsisakyti sutarties ir kita privaloma informacija.

Didžiosios kolegijos paskelbtame sprendime Teisingumo Teismas, kiek tai susiję su variklinės transporto priemonės išperkamosios nuomos sutartimi be vartotojo įsipareigojimo ją įsigyti, patikslino direktyvų 2002/65 ( 1 ), 2008/48 ( 2 ) ir 2011/83 ( 3 ) taikymo sritį vartotojų apsaugos srityje ir sąvokų „paslaugų sutartis“, „nuotolinės prekybos sutartis“ ir „ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartis“, kaip jos suprantamos pagal pastarąją direktyvą, apimtį. Be to, kiek tai susiję su kredito sutartimis, jis išsakė nuomonę dėl kelių aspektų, susijusių su kreditoriams pagal Direktyvą 2008/48 tenkančia pareiga pateikti vartotojams informaciją, be kita ko, apie teisę atsisakyti sutarties, ir dėl klaidingos ar neišsamios informacijos pateikimo pasekmių šios teisės įvykdymui. Be to, tomis pačiomis aplinkybėmis ir pagal tą pačią direktyvą Teisingumo Teismas nagrinėjo klausimą, ar vartotojas piktnaudžiauja teise atsisakyti sutarties, ir klausimą dėl tos pačios teisės praradimo.

Teisingumo Teismo vertinimas

Teisingumo Teismas išnagrinėjo variklinės transporto priemonės išperkamosios nuomos sutarties pobūdį, kai vartotojas neprivalo jos įsigyti, atsižvelgdamas į direktyvas 2002/65, 2008/48 ir 2011/83.

Pirma, dėl Direktyvos 2011/83 Teisingumo Teismas nusprendė, kad išperkamosios nuomos sutartis, susijusi su varikline transporto priemone, kuriai būdinga tai, kad nei šioje sutartyje, nei atskiroje sutartyje nenumatyta, kad pasibaigus sutarties galiojimui vartotojas privalo įsigyti transporto priemonę, patenka į šios direktyvos taikymo sritį kaip „paslaugų sutartis“, kaip apibrėžta jos 2 straipsnio 6 dalyje ( 4 ). Iš tikrųjų ši sąvoka apibrėžiama plačiai ir turi būti suprantama kaip apimanti visas sutartis, kurios nepatenka į pardavimo sutarties sąvoką, numatytą toje pačioje direktyvoje ( 5 ). Šiuo atveju išperkamosios nuomos sutartis, pagal kurią verslininkas įsipareigoja vartotojui suteikti transporto priemonę išsimokėtinai, neįpareigodamas įsigyti transporto priemonės pasibaigus išperkamosios nuomos sutarčiai, nepatenka į pastarąją sąvoką, nes joje nenumatytas transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimas vartotojui. Tokia išperkamosios nuomos sutartis taip pat nepatenka į sutarčių, kurios nepatenka į Direktyvos 2011/83 taikymo sritį, sąrašą ( 6 ).

Antra, Teisingumo Teismas teigė, kad tokia sutartis nepatenka į Direktyvos 2008/48 taikymo sritį. Iš tiesų, nors ji iš tikrųjų patenka į šioje direktyvoje numatytą išperkamosios nuomos sąvoką ( 7 ), ji vis dėlto yra aiškiai pašalinta iš šios direktyvos taikymo srities, nes nėra susijusi su jokiu vartotojo įsipareigojimu įsigyti sutarties pabaigoje.

Trečia, dėl Direktyvos 2002/65 Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad variklinės transporto priemonės išperkamosios nuomos sutartis, kuriai, be kita ko, būdinga tai, kad nei šioje sutartyje, nei atskiroje sutartyje nenumatyta, kad vartotojas privalo įsigyti transporto priemonę pasibaigus sutarčiai, nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį. Iš tiesų Teisingumo Teismas priminė, jog tam, kad sutartis patektų į jos taikymo sritį, ja turi būti siekiama, be kita ko, teikti „finansinę paslaugą“ ( 8 ), kaip antai paslaugą, susijusią su kreditu. Nors tiesa, kad variklinės transporto išperkamosios nuomos sutartis be įsipareigojimo įsigyti turi tiek kredito, tiek nuomos elementų, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tokia sutartis iš esmės nesiskiria nuo ilgalaikės transporto priemonės nuomos sutarties. Kadangi pagrindinis šios rūšies sutarties dalykas yra transporto priemonės nuoma, ji negali būti laikoma finansinės paslaugos sutartimi, susijusia su kreditu.

Aiškindamas Direktyvą 2011/83, kiek tai susiję su transporto priemonės išperkamosios nuomos sutartimi be vartotojo įsipareigojimo įsigyti, Teisingumo Teismas pirmiausia nagrinėjo sąvokas „nuotolinės prekybos sutartis“ ( 9 ) ir „ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartis“ ( 10 ).

Teisingumo Teismas patikslino, pirma, kad nuotolinio ryšio priemonėmis vartotojo ir verslininko sudaryta paslaugų sutartis negali būti laikoma „nuotolinės prekybos sutartimi“, jeigu prieš sudarant šią sutartį vykusios derybos vyko fiziškai dalyvaujant vartotojui ir verslininkui ar jo naudai veikiančiam tarpininkui, kuris vartotojui pateikė visą Direktyvoje 2011/83 nurodytą informaciją ( 11 ), leidžiančią vartotojui užduoti jam klausimus dėl numatomos sudaryti sutarties ar pateikto pasiūlymo, kad išsklaidytų bet kokį netikrumą dėl galimo sutartinio įsipareigojimo su verslininku apimties.

Kita vertus, Teisingumo Teismas mano, kad vartotojo ir verslininko sudaryta paslaugų sutartis negali būti laikoma „ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartimi“, jei parengiamajame etape prieš jos sudarymą naudojant nuotolinio ryšio priemones vartotojas apsilankė tarpininko, veikiančio verslininko vardu arba jo naudai, prekybos patalpose, siekdamas derėtis dėl šios sutarties, tačiau veikiančiam kitoje srityje nei ta sutartis, su sąlyga, kad įvykdytos dvi sąlygos. Reikia, kad: 1) vartotojas, kaip vidutinis, pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas, atvykdamas į tarpininko prekybos patalpas būtų galėjęs tikėtis, kad jam bus pateiktas komercinis prašymas derėtis ir kad sudarys paslaugų sutartį su verslininku; ir 2) jis turi lengvai suprasti, kad tarpininkas veikia minėto verslininko vardu arba jo naudai.

Nagrinėdamas Direktyvos 2011/83 16 straipsnyje numatytas išimtis, pagal kurias vartotojas tam tikrais atvejais neturi teisės atsisakyti sutarties, Teisingumo Teismas nusprendė, kad verslininko ir vartotojo sudarytai variklinės transporto priemonės išperkamosios nuomos sutarčiai, laikomai nuotolinės prekybos ar ne prekybai skirtose patalpose sudaryta paslaugų sutartimi, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, taikoma išimtis, susijusi su variklinių transporto priemonių nuomos paslaugų su konkrečia įvykdymo data ar laikotarpiu teikimu ( 12 ), nes pagrindinis tokios sutarties dalykas yra leisti vartotojui naudotis transporto priemone konkrečiu sutartyje numatytu laikotarpiu už reguliarų pinigų mokėjimą. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas patikslino, pirma, kad šioje išimtyje nurodytas terminas „konkretus“ taip pat gali apimti ilgalaikės nuomos sutartis, kaip antai 24 mėnesių išperkamosios nuomos sutartį pagrindinėje byloje, jeigu ši trukmė sutartyje yra pakankamai tiksliai apibrėžta. Vis dėlto Teisingumo Teismas pabrėžė, kad pagal išperkamosios nuomos sutartį dėl transporto priemonės, vartotojo prašymu įsigytos būtent tam, kad ji atitiktų vartotojo specifikacijas, verslininkas galėtų, jeigu vartotojui būtų pripažinta teisė atsisakyti sutarties, susidurti su sunkumais perskiriant transporto priemonę. Iš tiesų, be kita ko, dėl šių specifikacijų verslininkas, nepatirdamas didelės ekonominės žalos, per protingą laikotarpį po to, kai pasinaudojama teise atsisakyti sutarties, gali nepajėgti paskirti transporto priemonės kitam tokiam pačiam naudojimui per laikotarpį, atitinkantį numatytą pradinės išperkamosios nuomos trukmę.

Aiškindamas Direktyvą 2008/48 Teisingumo Teismas visų pirma konstatavo, kad bylose C‑47/21 ir C‑232/21 nagrinėjamos paskolos sutartys, skirtos naudotoms lengvosioms variklinėms transporto priemonėms įsigyti asmeniniam naudojimui, patenka į Direktyvos 2008/48 taikymo sritį kaip kredito sutartys ( 13 ).

Be to, Teisingumo Teismas patikslino verslininko pareigos, susijusios su informacija, kuri turi būti pateikta kredito sutartyse, patenkančiose į šios direktyvos taikymo sritį, apimtį ( 14 ) ir ypač jo pareigą pateikti informaciją apie teisę atsisakyti sutarties ( 15 ). Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad šiai pareigai prieštarauja nacionalinės teisės aktai, nustatantys teisinę prezumpciją, pagal kurią verslininkas laikosi pareigos informuoti vartotoją apie teisę atsisakyti sutarties, kai sutartyje nurodo nacionalines nuostatas, kuriose pačiose daroma nuoroda į nacionalinės teisės aktuose nustatytą informacijos, susijusios su teise atsisakyti sutarties, pateikimo formą, naudodamas šioje formoje pateiktas sąlygas, kurios neatitinka Direktyvos 2008/48 reikalavimų ( 16 ). Nacionalinis teismas, kuris negali išaiškinti tokių nacionalinės teisės aktų taip, kad jie atitiktų šią direktyvą, ir kuris nagrinėja vien prieš privačius asmenis pradėtą bylą, remdamasis tik Sąjungos teise neprivalo netaikyti šių nacionalinės teisės aktų, nepažeidžiant galimybės šiam teismui jį atmesti remiantis savo vidaus teise, o to nepadarius, šalies, kuri nukentėjo dėl nacionalinės teisės neatitikties Sąjungos teisei, teisės reikalauti atlyginti jai padarytą žalą.

Galiausiai Teisingumo Teismas priėmė sprendimą dėl įvairių aspektų, susijusių su teise atsisakyti sutarties, numatyta Direktyvoje 2008/48 ( 17 ).

Pirma, jis patikslino sutarties atsisakymo laikotarpio pradžią. Šiuo klausimu pažymėtina, kad jeigu paaiškėja, kad informacija, kurią kreditorius pateikė vartotojui pagal šią direktyvą ( 18 ), yra neišsami arba klaidinga, Direktyvoje 2008/48 numatytas keturiolikos dienų terminas pradedamas skaičiuoti tik tuo atveju, jei šios informacijos neišsamumas ar klaidingumas negali turėti įtakos nei vartotojo galimybei įvertinti savo teisių ir pareigų pagal šią direktyvą apimtį, nei jo sprendimui sudaryti sutartį, ir atimti iš jo galimybės įgyvendinti savo teises iš esmės tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios būtų buvusios, jei ši informacija būtų pateikta išsamiai ir tiksliai. Iš tiesų neišsamios ar klaidingos informacijos pateikimas gali būti prilyginamas informacijos nepateikimui tik su sąlyga, kad dėl to vartotojas buvo suklaidintas dėl savo teisių ir pareigų ir dėl to sudarė sutartį, kurios nebūtų sudaręs, jei turėtų išsamią ir iš esmės teisingą informaciją.

Antra, Teisingumo Teismas nagrinėjo visiško kredito sutarties įvykdymo poveikį teisės atsisakyti sutarties išsaugojimui. Taigi jis nurodė, kad visiškai įvykdžius tokią sutartį ši teisė išnyksta. Iš tiesų, kadangi sutarties vykdymas yra natūralus sutartinių prievolių išnykimo mechanizmas, vartotojas nebegali pasinaudoti teise atsisakyti sutarties po to, kai šalys visiškai įvykdo kredito sutartį ir dėl to nustoja galioti iš šios sutarties kylančios tarpusavio prievolės.

Trečia, dėl klausimo, ar vartotojas gali pasinaudoti teise atsisakyti sutarties, Teisingumo Teismas nusprendė, kad kreditorius negali pagrįstai remtis tuo, kad vartotojas dėl vartotojo elgesio nuo sutarties sudarymo iki pasinaudojimo teise atsisakyti sutarties šia teise pasinaudojo piktnaudžiaudamas, kai dėl kredito sutartyje esančios informacijos neišsamumo ar klaidingo pobūdžio, pažeidžiant Direktyvą 2008/48, sutarties atsisakymo laikotarpis neprasidėjo, nes šis pobūdis paveikė vartotojo galimybę įvertinti savo teisių ir pareigų pagal šią direktyvą apimtį ir sprendimą sudaryti sutartį.

Ketvirta, dėl teisės atsisakyti sutarties praradimo Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagal Direktyvą 2008/48 kreditoriui draudžiama, kai vartotojas pasinaudoja teise atsisakyti sutarties šioje direktyvoje numatytomis sąlygomis, remtis šios teisės praradimu ( 19 ), jei bent viena iš toje pačioje direktyvoje ( 20 ) nurodytos privalomos informacijos dalis nebuvo nurodyta kredito sutartyje arba buvo nurodyta neišsamiai ar klaidingai, kai ji nebuvo tinkamai pateikta vėliau, ir dėl šios priežasties nebuvo pradėtas skaičiuoti sutarties atsisakymo terminas. Iš tiesų Direktyvoje 2008/48 nenumatyta jokių apribojimų laiko atžvilgiu vartotojui pasinaudoti teise atsisakyti sutarties minėtu atveju. Todėl nacionalinės teisės aktai negali nustatyti tokio apribojimo.

Penkta, Teisingumo Teismas išnagrinėjo teisės atsisakyti sutarties pasekmes. Jis pažymėjo, kad pagal šią teisę, siejamą su veiksmingumo principu, draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad, kai vartotojas atsisako susijusios kredito sutarties ( 21 ), jis turi grąžinti kreditoriui kreditu finansuotą prekę arba informuoti, kad jis gali susigrąžinti šią prekę, o kreditorius tuo pačiu momentu neprivalo grąžinti vartotojo jau sumokėtų kredito mėnesinių įmokų. Iš tiesų, su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, dėl nacionalinių proceso taisyklių, pagal kurias paskolos gavėjas, kuris atsisako kreditoriui grąžinti kreditu finansuotą prekę arba informuoti, kad jis gali susigrąžinti šią prekę, neįpareigojant tuo pat metu grąžinti jau sumokėtų kredito mėnesinių įmokų, tampa praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti teise atsisakyti sutarties.

( 1 ) 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir Direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB (OL L 271, 2002, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k.,: 6 sk., 4 t., p. 321).

( 2 ) 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, 2008, p. 66).

( 3 ) 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (Tekstas svarbus EEE) (OL L 304, 2011, p. 64).

( 4 ) Pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 6 punktą „paslaugų sutartis“ – tai „sutartis, išskyrus pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią prekiautojas suteikia ar įsipareigoja suteikti paslaugą vartotojui, o vartotojas sumoka arba įsipareigoja sumokėti už ją kainą“.

( 5 ) Pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 5 punktą sąvoka „pirkimo-pardavimo sutartis“ apibrėžta kaip „sutartis, pagal kurią verslininkas perduoda arba įsipareigoja perduoti prekių nuosavybės teises vartotojui, o vartotojas sumoka arba įsipareigoja sumokėti jų kainą, įskaitant sutartis, kurių dalykas gali būti ir prekės, ir paslaugos“.

( 6 ) Kaip apibrėžta Direktyvos 2011/83 3 straipsnio 3 punkte.

( 7 ) Kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/48 2 straipsnio 2 dalies d punktą.

( 8 ) Pagal Direktyvos 2002/65 2 straipsnio b punktą „finansinė paslauga“ – tai bet kokia bankinio, kreditinio, draudimo, asmeninės pensijos, investicinio ar mokamojo pobūdžio paslauga“.

( 9 ) Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 7 punkte ši sąvoka apibrėžiama kaip „prekiautojo ir vartotojo sutartis, sudaryta pagal organizuotą nuotolinio pirkimo-pardavimo ar paslaugų teikimo sistemą prekiautojui ir vartotojui fiziškai kartu nedalyvaujant ir išskirtinai naudojantis viena arba daugiau nuotolinio ryšio priemonių iki sutarties sudarymo, įskaitant jos sudarymo momentu“.

( 10 ) Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 8 punkte šį sąvoka apibrėžta kaip „prekiautojo ir vartotojo sutartis, sudaryta vietoje, kuri nėra prekybai skirtos prekiautojo patalpos, fiziškai kartu dalyvaujant prekiautojui ir vartotojui“.

( 11 ) Konkrečiau – Direktyvos 2011/83 6 straipsnyje.

( 12 ) Direktyvos 2011/83 16 straipsnio l punkte įtvirtinta išimtis taikoma „sutartims dėl apgyvendinimo paslaugų, išskyrus gyvenamojo būsto vietos suteikimą, prekių gabenimo, motorinių [variklinių] transporto priemonių nuomos, viešojo maitinimo ar laisvalaikio paslaugų teikimo, jei sutartyje nustatyta konkreti paslaugų teikimo data ar laikotarpis“.

( 13 ) Pagal Direktyvos 2008/48 2 straipsnio 1 dalį.

( 14 ) Kaip apibrėžta Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalyje.

( 15 ) Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies p punkte numatyta pareiga kredito sutartyse nurodyti teisės atsisakyti sutarties buvimą ar nebuvimą, laikotarpį, per kurį šia teise galima pasinaudoti, ir kitas sąlygas ja pasinaudoti.

( 16 ) Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies p punktas.

( 17 ) Pagal Direktyvos 2008/48 14 straipsnio 1 dalį vartotojas, nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti kredito sutarties per keturiolika kalendorinių dienų.

( 18 ) Pagal Direktyvos 2008/48/EB 10 straipsnio 2 dalį.

( 19 ) Kaip apibrėžta Direktyvos 2008/48 14 straipsnio 1 dalyje.

( 20 ) Kaip apibrėžta Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalyje.

( 21 ) Kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/48 3 straipsnio n punktą.