Byla T‑748/20

Europos Komisija

prieš

Centre d’étude et de valorisation des algues SA (CEVA) ir kt.

2023 m. rugsėjo 6 d. Bendrojo Teismo (septintoji kolegija) sprendimas

„Arbitražinė išlyga – Specialioji mokslo tyrimų ir plėtros programa „Gyvenimo kokybė ir gyvųjų išteklių valdymas“ – Dotacijos sutartis – OLAF tyrimo ataskaita, kurioje konstatuoti finansiniai pažeidimai – Išmokėtų sumų grąžinimas – Taikytina teisė – Senatis – OLAF ataskaitos poveikis“

1. Teismo procesas – Kreipimasis į Bendrąjį Teismą remiantis arbitražine išlyga – Dotacijos sutartis, sudaryta įgyvendinant specialiąją mokslo tyrimų ir plėtros programą – Sutartis, kuriai taikoma valstybės narės teisė – Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) tyrimo ataskaita, kurioje konstatuoti sutarties šalies padaryti finansiniai pažeidimai – Prašymas grąžinti dotacijas, išmokėtas po to, kai buvo konstatuoti šie pažeidimai – Kitoje valstybėje narėje dėl šios sutarties pradėta apsaugos procedūra – Pasekmės – Reglamento Nr. 1346/2000 taikytinumas – Kreditoriaus skolinio reikalavimo deklaravimas valstybėje narėje, kurioje pradėta procedūra – Padariniai – Pirmosios valstybės narės teisėje numatyto senaties termino nutraukimas

   (SESV 272 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 2 dalies f punktas, 16 straipsnio 1 dalis ir 17 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 37–57 punktus)

2. Teismo procesas – Kreipimasis į Bendrąjį Teismą remiantis arbitražine išlyga – Sutartis, kuriai taikoma nacionalinė teisė – Nacionalinės materialinės teisės taikymas

   (SESV 272 straipsnis)

   (žr. 61, 93 punktus)

Santrauka

2001 m. sausio 17 d. Europos Komisija su Centre d’étude et de valorisation des algues SA (CEVA) sudarė sutartį dėl projekto įgyvendinimo pagal specialiąją mokslo tyrimų ir plėtros programą, kurioje numatyta skirti dotaciją (toliau – sutartis „Seapura“). Šiai sutarčiai taikoma Belgijos teisė ( 1 ).

2006 m. Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) pradėjo tyrimą po to, kai kilo įtarimų sukčiavimu dėl kelių CEVA įgyvendintų projektų, įskaitant projektą, dėl kurio buvo sudaryta sutartis „Seapura“. 2007 m. gruodžio mėn. OLAF priėmė galutinę ataskaitą, joje konstatavo finansinius pažeidimus, padarytus vykdant sutartį „Seapura“. 2008 m. spalio 29 d. Komisija informavo CEVA, kad dėl OLAF ataskaitoje konstatuotų sunkių finansinių pažeidimų ji ketina išrašyti jam debeto avizas, kad būtų sugrąžinta pagal sutartį „Seapura“ išmokėta dotacija. Taigi 2009 m. kovo 13 d. Komisija nusiuntė CEVA keturias debeto avizas, 2009 m. gegužės 11 d. – keturis priminimo raštus, galiausiai 2009 m. birželio 12 d., bendrovei CEVA neatlikus mokėjimo, – keturis oficialius pranešimus.

2011 m. balandžio 26 d.tribunal correctionnel de Rennes (Reno baudžiamųjų bylų teismas, Prancūzija) nuosprendžiu CEVA ir buvęs jo direktorius buvo pripažinti kaltais dėl sukčiavimo ir viešųjų lėšų pasisavinimo ir jiems buvo paskirta atitinkamai bauda ir laisvės atėmimo bausmė. Priimdamas sprendimą dėl Komisijos pareikšto civilinio ieškinio tribunal correctionnel de Rennes nurodė kaltinamiesiems iš dalies solidariai atlyginti Komisijai turtinę žalą, patirtą, be kita ko, dėl vykdant sutartį „Seapura“ padarytų finansinių pažeidimų. 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu cour d’appel de Rennes (Reno apeliacinis teismas, Prancūzija) išteisino CEVA ir buvusį jo direktorių dėl visų kaltinimų ir atmetė Komisijos civilinį ieškinį. 2015 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu chambre criminelle de la Cour de cassation (Kasacinio teismo baudžiamųjų bylų kolegija, Prancūzija), gavusi cour d’appel de Rennes generalinio prokuroro prašymą, panaikino apeliacinio teismo nuosprendį tik tiek, kiek juo kaltinamieji buvo išteisinti dėl kaltinimo viešųjų lėšų pasisavinimu, ir perdavė bylą nagrinėti cour d’appel de Caen (Kano apeliacinis teismas, Prancūzija).

2016 m. birželio 22 d. sprendimu tribunal de commerce de Saint-Brieuc (Sen Brijė komercinių bylų teismas, Prancūzija) pradėjo procedūrą dėl CEVA apsaugos ir paskyrė teismo įgaliotą administratorių. Vykdydama šią procedūrą Komisija 2016 m. rugsėjo 15 d. konstatavo, kad šis teismo įgaliotas administratorius turi padengti skolinį reikalavimą, atitinkantį visą debeto avizų, išrašytų siekiant susigrąžinti dotacijas, išmokėtas, be kita ko, pagal sutartį „Seapura“, sumą. 2016 m. gruodžio 6 d. šis administratorius užginčijo Komisijos skolinį reikalavimą.

2016 m. birželio 22 d. sprendimu tribunal de commerce de Saint-Brieuc priėmė CEVA apsaugos planą ir paskyrė šio plano vykdymo administratorių.

2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu, kuris tapo galutinis, cour d’appel de Caen, priimdamas sprendimą po to, kai byla jam buvo perduota kasacinio teismo, išteisino CEVA dėl kaltinimo viešųjų lėšų pasisavinimu ir skyrė buvusiam jo direktoriui lygtinę laisvės atėmimo bausmę, taip pat baudą už viešųjų lėšų pasisavinimą.

2017 m. rugsėjo 11 d. nutartimi apsaugos procedūros juge-commissaire (bankroto teisėjas) atmetė visą Komisijos reikalavimą. Dėl šios nutarties ji pateikė apeliacinį skundą. 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimu cour d’appel de Rennes panaikino šią nutartį ir konstatavo, kad egzistuoja du rimti ginčai, susiję su senaties terminu ir debeto avizų pagrįstumu, laikydamasis nuomonės, kad šiuos ginčus turėjo spręsti kompetentingas teismas, į kurį turėjo kreiptis Komisija.

Šiomis aplinkybėmis SESV 272 straipsniu ( 2 ) grindžiamu ieškiniu Komisija paprašė Bendrojo Teismo nustatyti jos skolinio reikalavimo sumą, atitinkančią pagal sutartį „Seapura“ išmokėtas grąžintinas dotacijas.

Savo sprendimu Bendrasis Teismas patenkino Komisijos prašymą ir nustatė skolinio reikalavimo bendrovei CEVA sumą pagal sutarties „Seapura“ II priedo 3 straipsnio 5 dalį.

Bendrojo Teismo vertinimas

Patvirtinęs savo jurisdikciją nagrinėti Komisijos ieškinį pagal sutartyje „Seapura“ ( 3 ) numatytą arbitražinę išlygą Bendrasis Teismas pirmiausia išnagrinėjo CEVA nurodytą nepriimtinumo pagrindą, t. y. Komisijos prašyme nurodytą senatimi grindžiamą prieštaravimą.

Kalbėdamas apie šios bylos aplinkybėms taikytiną finansinio reglamento redakciją Bendrasis Teismas pažymėjo, kad sutarties „Seapura“ sudarymo dieną, t. y. 2001 m. sausio 17 d., Finansiniame reglamente Nr. 2548/98 ( 4 ), nebuvo numatyta konkrečių nuostatų dėl senaties termino ar dėl tokio termino nutraukimo būdų. Todėl šiuo atveju taikytinos senaties taisyklės, numatytos sutarčiai taikytinoje teisėje, t. y. Belgijos teisėje.

Bendrasis Teismas nurodė, kad Belgijos teisėje code civil belge (Belgijos civilinis kodeksas) 2262bis straipsnio 1 dalyje, kuri taikoma sutartimis grindžiamiems ieškiniams, nustatyta, kad „visiems asmeniniams ieškiniams taikomas dešimties metų senaties terminas“. Bendrasis Teismas pridūrė, kad pagal Belgijos civilinio kodekso 2257 straipsnį asmeninių ieškinių senaties terminas pradedamas skaičiuoti kitą dieną po to, kai sueina reikalavimo įvykdymo terminas.

Viena vertus, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad šis ginčas yra sutartinio pobūdžio. Sutarties „Seapura“ II priedo 3 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad, „sutarčiai nustojus galioti, ją nutraukus arba sutarties šaliai nustojus dalyvauti sutartyje, Komisija, atsižvelgdama į konkretų atvejį, gali reikalauti ar reikalauja, kad sutarties šalis jai grąžintų visus šiai šaliai pervestus Bendrijos įnašus, jei atlikus auditą konstatuojami sukčiavimo atvejai arba sunkūs finansiniai pažeidimai“. Iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad sutarties „Seapura“ šalys susitarė, jog visas CEVA sumokėtas ES įnašas, audito metu nustačius sukčiavimą ar sunkius finansinius pažeidimus, gali būti grąžinamas tik gavus išankstinį Komisijos prašymą grąžinti įnašą. 2009 m. kovo 13 d. Komisija išsiuntė CEVA keturias debeto avizas, kuriomis buvo siekiama susigrąžinti skolą. Todėl Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, kad būtent tą dieną Komisija pareikalavo, kad CEVA grąžintų pagal sutartį „Seapura“ gautas sumas. Tokiomis aplinkybėmis, remiantis sutarties „Seapura“ II priedo 3 straipsnio 5 dalies nuostatomis, Komisijos reikalaujama suma tapo mokėtina 2009 m. kovo 13 d.

Kita vertus, Bendrasis Teismas konstatavo, kad CEVA nepateikė jokio konkretaus argumento, kuriuo remiantis būtų galima teigti, jog reikalaujama suma tapo mokėtina iki 2009 m. kovo 13 d. Taigi, remiantis minėtu Belgijos civilio kodekso 2257 straipsniu, dešimties metų terminas, per kurį Komisija galėjo pareikšti ieškinį CEVA, prasidėjo kitą dieną po to, kai prievolė tapo vykdytina, t. y. 2009 m. kovo 14 d. Todėl Bendrasis Teismas konstatavo, kad senaties terminas iš esmės baigėsi 2019 m. kovo 14 d.

Šiuo atveju Komisija teigė, kad senaties terminas buvo nutrauktas du kartus: pirma, kai 2011 m. balandžio 26 d. ji kaip civilinė šalis pareiškė ieškinį tribunal correctionnel de Rennes, ir, antra, kai 2016 m. rugsėjo 15 d. per procedūrą dėl CEVA apsaugos ji deklaravo skolinį reikalavimą. Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas išnagrinėjo tik tai, ar senaties terminą iš tikrųjų galėjo nutraukti per procedūrą dėl CEVA apsaugos Komisijos deklaruotas skolinis reikalavimas, nesant reikalo nagrinėti tribunal correctionnel de Rennes Komisijos pareikšto civilinio ieškinio padarinių. Komisija tvirtino, kad jos skolinis reikalavimas teismo įgaliotam administratoriui buvo deklaruotas 2016 m. rugsėjo 15 d., o pagal Belgijos Cour de cassation praktiką reikalavimo deklaravimas nutraukia senaties terminą iki bankroto bylos užbaigimo. Komisija pridūrė, kad ji turi teisę remtis Prancūzijos procedūromis, prašydama nutraukti senaties termino eigą pagal Belgijos teisę.

Šiuo atveju Bendrasis Teismas priminė, kad 2016 m. birželio 22 d.tribunal de commerce de Saint-Brieuc pradėjo procedūrą dėl CEVA apsaugos. 2016 m. rugsėjo 15 d. per šią procedūrą Komisija deklaravo savo skolinį reikalavimą teismo įgaliotam administratoriui. Iš Prancūzijos komercinio kodekso L.622-24 straipsnio matyti, kad paskelbus sprendimą pradėti apsaugos procedūrą visi kreditoriai, kurių reikalavimai atsirado prieš priimant tą sprendimą, išskyrus darbuotojus, privalo deklaruoti savo skolinius reikalavimus teismo įgaliotam administratoriui. Remdamasi šia nuostata per procedūrą dėl CEVA apsaugos Komisija teismo įgaliotam administratoriui deklaravo savo skolinį reikalavimą. Be to, Prancūzijos komercinio kodekso L.622-25-1 straipsnyje nustatyta: „Skolinio reikalavimo deklaravimas nutraukia senaties terminą iki procedūros pabaigos; jis atleidžia nuo bet kokio formalaus įspėjimo ir prilygsta procesiniam veiksmui“.

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas patikslino, kad apsaugos procedūros pradėjimas Prancūzijoje reiškia tiesioginį tuo metu galiojusio Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų ( 5 ) taikymą ir kad šiame reglamente kaip lex concursus nurodyta Prancūzijos teisė. Jis taip pat pažymėjo, kad pagal Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 2 dalies f punktą „[v]alstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tokios bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą“, visų pirma „bankroto bylų pasekmes individualių kreditorių iškeltoms byloms“. To paties reglamento 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „[b]et kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją, kaip numatyta 3 straipsnyje, priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje“. Be to, šio reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, „[j]ei šis reglamentas nenumato ko kita, 3 straipsnio 1 dalyje minėtas teismo sprendimas iškelti bylą be tolesnių formalumų bet kurioje kitoje valstybėje narėje turės tokias pat pasekmes kaip ir bylą iškėlusioje šalyje tol, kol toje kitoje valstybėje narėje neiškeliama 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta byla“.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad procedūros dėl CEVA apsaugos pradėjimas Prancūzijoje ir vėliau per šią apsaugos procedūrą Komisijos pateiktas deklaravimas, remiantis Prancūzijos teise, visų pirma Prancūzijos komercinio kodekso L.622-25-1 straipsniu, sukėlė pasekmes Belgijos teisėje, būtent nutraukė šioje teisėje numatytą dešimties metų senaties terminą. Bendrasis Teismas pažymėjo, kad į pasekmes, susijusias su procedūros dėl CEVA apsaugos pradėjimu, būtų neatsižvelgta, jei skolinio reikalavimo deklaravimas, kurį 2016 m. rugsėjo 15 d. Komisija atliko Prancūzijoje, nenutrauktų senaties termino pagal Belgijos teisę.

Šiomis aplinkybėmis, kadangi Komisijos ieškinys buvo pareikštas 2020 m. gruodžio 19 d., Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad šioje byloje senaties terminas nesuėjo, todėl atmetė bendrovės CEVA pateiktą senatimi grindžiamą prieštaravimą, prieš patenkindamas Komisijos reikalavimą ir konstatuodamas jos skolinį reikalavimą bendrovei CEVA.

( 1 ) Sutarties „Seapura“ 5 straipsnio 1 dalis.

( 2 ) SESV 272 straipsnyje numatyta, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti sprendimus pagal bet kurią Sąjungos ar jos vardu sudarytos sutarties arbitražinę išlygą, nepaisant to, ar ta sutartis reguliuojama pagal viešąją, ar pagal privatinę teisę. Pagal SESV 256 straipsnio 1 dalį Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklauso kaip pirmajai instancijai nagrinėti SESV 272 straipsnyje nurodytus ieškinius.

( 3 ) Sutarties „Seapura“ 5 straipsnio 2 dalis.

( 4 ) 1998 m. lapkričio 23 d. Tarybos reglamentas (EB, EAPB, Euratomas) Nr. 2548/98, iš dalies keičiantis 1977 m. gruodžio 21 d. Finansinį reglamentą, taikomą Europos Bendrijų bendrajam biudžetui (OL L 320, 1998, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 320).

( 5 ) 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (OL L 160, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 191).