Byla C‑391/20

Cilevičs ir kt.

(Latvijas Republikas Satversmes tiesa pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

 2022 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – SESV 49 straipsnis – Įsisteigimo laisvė – Apribojimas – Pateisinimas – Švietimo sistemos organizavimas – Aukštojo mokslo įstaigos – Pareiga studijų programas dėstyti atitinkamos valstybės narės oficialiąja kalba – ESS 4 straipsnio 2 dalis – Valstybės narės nacionalinis savitumas – Valstybės narės oficialiosios kalbos apsauga ir puoselėjimas – Proporcingumo principas“

1.        Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos – Klausimas dėl ginčo, susijusio tik su viena valstybe nare – Nacionalinės teisės nuostatos, taikomos ne tik tos valstybės, bet ir kitų valstybių narių piliečiams – Jurisdikcija dėl galimo poveikio iš kitų valstybių narių atvykusiems asmenims

(SESV 49 ir 267 straipsniai)

(žr. 31 ir 32 punktus)

2.        Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Sutarties nuostatos – Atitinkamos taikymo sritys – Nuolatinių ir nepertraukiamų aukštojo mokslo studijų organizavimas už atlygį – Nagrinėjimas įsisteigimo laisvės atžvilgiu

(SESV 49 ir 56 straipsniai)

(žr. 50–53 punktus)

3.        Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Apribojimai – Nacionalinės teisės nuostatomis nustatyto ribojimo nagrinėjimas atsižvelgiant į įsisteigimo laisvę – Apimtis – Pagrindinių teisių chartijoje numatytų teisių ir laisvių įgyvendinimo ribojimai – Įtraukimas

(SESV 49 straipsnis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 15–17 straipsniai)

(žr. 56 punktą)

4.        Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Apribojimai – Valstybės narės oficialiosios kalbos apsauga ir puoselėjimas – Aukštojo mokslo įstaigų pareiga studijų programas dėstyti tik atitinkamos valstybės narės oficialiąja kalba – Priimtinumas – Sąlygos – Pateisinamos dėl su nacionalinio savitumo apsauga susijusių priežasčių – Proporcingumo principo paisymas

(SESV 49 straipsnis)

(žr. 59, 61–64, 67–70, 75, 76, 81, 83–87 punktus ir rezoliucinę dalį)

Santrauka

Į Latvijas Republikas Satversmes tiesa (Konstitucinis Teismas, Latvija) kreipėsi 20 Latvijas Republikas Saeima (Latvijos Parlamentas) narių, prašydami patikrinti tam tikrų Latvijos aukštojo mokslo įstaigų įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai.

Šiuo įstatymu (su 2018 m. pakeitimais) siekiama puoselėti Latvijos Respublikos oficialiąją kalbą, todėl aukštojo mokslo įstaigos įpareigojamos ta kalba dėstyti studijų programas. Vis dėlto minėtame įstatyme įtvirtintos keturios šios pareigos išimtys. Pirma, studijų programos, pagal kurias Latvijoje mokosi užsienio studentai, ir studijų programos, organizuojamos vykdant Europos Sąjungos programose ir tarptautinėse sutartyse numatytą bendradarbiavimą, gali būti dėstomos oficialiosiomis Sąjungos kalbomis. Antra, oficialiosiomis Sąjungos kalbomis gali būti dėstoma tik studijų programos dalis, už kurią skiriama penktadalis kreditų. Trečia, kalbų ir kultūros studijų ir kalbų programas leidžiama dėstyti užsienio kalba. Galiausiai, ketvirta, Sąjungos oficialiosiomis kalbomis gali būti dėstomos bendros studijų programos.

Be to, Latvijos aukštojo mokslo įstaigų įstatymas netaikytinas dviem privačioms aukštojo mokslo įstaigoms, kurių veiklą toliau reglamentuoja specialūs įstatymai, todėl jos gali ir toliau dėstyti studijų programas kitomis oficialiosiomis Sąjungos kalbomis.

Savo prašyme pareiškėjai, be kita ko, teigia, kad tuo įstatymu apsunkinant patekimą į aukštojo mokslo rinką, o kitų valstybių narių piliečiams ir įmonėms neleidžiant teikti aukštojo mokslo paslaugų užsienio kalbomis, visų pirma pažeidžiama SESV 49 straipsnyje užtikrinama įsisteigimo laisvė.

Latvijos Konstituciniam Teismui kilo abejonių, ar valstybės narės teisės aktai, kuriais įpareigojama aukštojo mokslo srityje (įskaitant privačias aukštojo mokslo įstaigas) vartoti šios valstybės narės oficialiąją kalbą, kartu numatant tam tikras šio reikalavimo ribas, riboja įsisteigimo laisvę. Todėl nacionalinis teismas nutarė kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti sprendimą dėl Aukštojo mokslo įstaigų įstatymo atitikties Sąjungos teisei.

Savo sprendime Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendė, kad pagal SESV 49 straipsnį nedraudžiamos valstybės narės teisės normos, kuriomis aukštojo mokslo įstaigos iš esmės įpareigojamos studijų programas dėstyti tik tos valstybės narės oficialiąja kalba. Vis dėlto tokios teisės normos turi būti pateisinamos dėl su tos valstybės narės nacionalinio savitumo apsauga susijusių priežasčių, t. y. jeigu jos yra būtinos ir proporcingos teisėtai siekiamam tikslui apsaugoti.

Teisingumo Teismo vertinimas

Pirmiausia Teisingumo Teismas priminė, kad pagal SESV 6 straipsnį Sąjungos kompetencijai priklauso remti, koordinuoti ar papildyti valstybių narių veiksmus, be kita ko, švietimo srityje. Nors Sąjungos teisė neriboja šios valstybių narių kompetencijos nustatyti, viena vertus, mokymo turinį ir švietimo sistemos organizavimą bei gerbia jų kultūrų ir kalbų įvairovę ir, kita vertus, profesinio rengimo turinį ir organizavimą, naudodamosi šia kompetencija valstybės narės turi laikytis Sąjungos teisės, ypač jos nuostatų, susijusių su įsisteigimo laisve.

Šiuo atveju Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nors kitų valstybių narių piliečiai gali įsisteigti Latvijoje ir organizuoti aukštojo mokslo studijų programas, tokia galimybe iš esmės galima pasinaudoti tik laikantis pareigos šias studijų programas organizuoti tik tos valstybės narės oficialiąja kalba. Dėl tokios pareigos tiems piliečiams gali būti ne taip patrauklu įsisteigti Latvijoje, todėl apribojama įsisteigimo laisvė.

Remdamasis savo suformuotoje jurisprudencijoje įtvirtintu modeliu Teisingumo Teismas išnagrinėjo, ar nustatytas apribojimas yra pateisinamas ir ar laikomasi proporcingumo principo. Dėl privalomojo bendrojo intereso pagrindo buvimo nagrinėjama pareiga siekiama apsaugoti ir skatinti Latvijos Respublikos oficialiosios kalbos vartojimą; tai yra teisėtas tikslas, kuriuo iš esmės galima pateisinti įsisteigimo laisvės apribojimą. Pagal ESS 3 straipsnio 3 dalies ketvirtą pastraipą ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnį Sąjunga gerbia turtingą savo kultūros ir kalbų įvairovę. Pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį Sąjunga taip pat gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą, kurio dalis yra atitinkamos valstybės narės oficialiosios kalbos apsauga. Reikėtų pripažinti švietimo svarbą tokio tikslo įgyvendinimui.

Dėl nustatyto apribojimo proporcingumo reikia pažymėti, kad jis, pirma, turi būti tinkamas nagrinėjamu teisės aktu teisėtai siekiamam tikslui įgyvendinti. Todėl šias teisės nuostatas galima laikyti tinkamomis šiam tikslui (t. y. saugoti ir puoselėti latvių kalbą) pasiekti, tik jeigu jomis iš tikrųjų norima jį pasiekti ir jeigu jos įgyvendinamos nuosekliai ir sistemingai. Kadangi nagrinėjamos pareigos išimčių taikymo sritis ribota (visų pirma dviem privačioms aukštojo mokslo įstaigoms, kurių veiklą reglamentuoja specialūs įstatymai), jos netrukdo siekti nurodyto tikslo. Tos išimtys leidžia tam tikroms aukštojo mokslo įstaigoms, vykdant specialų tarptautinį akademinį bendradarbiavimą, pasinaudoti nukrypti leidžiančia tvarka, todėl nagrinėjamos teisės nuostatos nepraranda nuoseklumo.

Antra, apribojimas negali viršyti to, kas būtina siekiamam tikslui pasiekti. Taigi valstybės narės iš esmės gali įpareigoti aukštojo mokslo studijų programas dėstyti atitinkamos valstybės oficialiąja kalba, jeigu kartu su tokia prievole nustatomos išimtys, leidžiančios universitetines studijas organizuoti ne oficialiąja kalba. Šiuo atveju, nenorint viršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti, tokiomis išimtimis turėtų būti leidžiama vartoti ne latvių kalbą, bent jau organizuojant studijas pagal Europos ar tarptautinio bendradarbiavimo programą, taip pat kultūros ir kalbų (išskyrus latvių kalbą) studijas.