Byla C‑673/19

M ir kt.

prieš

Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid
ir
T

(Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2021 m. vasario 24 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prieglobstis ir imigracija – Direktyva 2008/115/EB – 3, 4, 6 ir 15 straipsniai – Valstybės narės teritorijoje neteisėtai esantis pabėgėlis – Sulaikymas siekiant perduoti kitai valstybei narei – Pabėgėlio statusas toje kitoje valstybėje narėje – Negrąžinimo principas – Sprendimo grąžinti nebuvimas – Direktyvos 2008/115 taikymas“

1. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Šalyje neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Direktyva 2008/115 – Piliečiai, turintys kitos valstybės narės išduotą leidimą gyventi šalyje ar teisę joje būti suteikiantį leidimą – Piliečiai, kuriems suteikta tarptautinė apsauga kitoje valstybėje narėje – Įpareigojimo vykti į šią valstybę narę nepaisymas – Negrąžinimo principas – Negalėjimas priimti sprendimo grąžinti šiuos piliečius, kai nėra grąžinimo paskirties vietos – Sulaikymas siekiant perduoti kitai valstybei narei – Leistinumas – Riba – Pagrindinių teisių paisymas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115 3, 4, 6 ir 15 straipsniai)

   (žr. 32–35, 38–42, 45–48 punktus ir rezoliucinę dalį)

2. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Direktyva 2008/115 – Dalykas – Nacionalinės teisės normų, susijusių su užsieniečių buvimu, visiškas suderinimas – Netaikymas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115)

   (žr. 43, 44 punktus)

Santrauka

Trys trečiųjų šalių piliečiai M, A ir T pateikė tarptautinės apsaugos prašymus Nyderlanduose, nors jiems jau buvo suteiktas pabėgėlio statusas kitose valstybėse narėse, t. y. atitinkamai Bulgarijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje. Dėl šios priežasties Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teisingumo ir saugumo valstybės sekretorius, Nyderlandai) atmetė jų prašymus. Konstatavęs, kad jie Nyderlandų teritorijoje yra neteisėtai, jis nurodė jiems nedelsiant grįžti į šias valstybes nares. Kadangi suinteresuotieji asmenys nepakluso, jie buvo sulaikyti, o vėliau priverstinai perduoti atitinkamoms valstybėms narėms.

M, A ir T pateikė skundus rechtbank Den Haag (Hagos teismas, Nyderlandai). Jie tvirtino, kad jų sulaikymas buvo neteisėtas, nes prieš sulaikant nepriimtas sprendimas grąžinti, kaip jis suprantamas pagal Grąžinimo direktyvą ( 1 ). Taigi jie prašė atlyginti dėl to sulaikymo padarytą žalą. M ir A skundai buvo atmesti, o T laimėjo bylą. Tada M ir A pateikė apeliacinį skundą Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai), o Teisingumo ir saugumo valstybės sekretorius tai padarė byloje prieš T.

Šiomis aplinkybėmis šis teismas nusprendė pateikti Teisingumo Teismui klausimą, ar pagal Grąžinimo direktyvą ( 2 ) draudžiama, kad valstybė narė sulaikytų jos teritorijoje neteisėtai esantį trečiosios šalies pilietį, siekdama priverstinai jį perduoti kitai valstybei narei, kurioje šiam piliečiui suteiktas pabėgėlio statusas, kai jis atsisakė paklusti jam duotam nurodymui vykti į šią kitą valstybę narę ir neįmanoma priimti sprendimo jį grąžinti. Savo sprendime Teisingumo Teismas į šį klausimą atsakė neigiamai.

Teisingumo Teismo vertinimas

Prieš padarydamas tokią išvadą Teisingumo Teismas visų pirma priminė, kad taikant Grąžinimo direktyvą dėl kiekvieno šalyje neteisėtai esančio trečiosios šalies piliečio iš esmės turi būti priimtas sprendimas grąžinti ( 3 ). Tame sprendime turi būti nurodyta trečioji šalis, į kurią suinteresuotasis asmuo turi būti išsiųstas, t. y. jo kilmės šalis, tranzito šalis arba kita trečioji šalis, į kurią šis trečiosios šalies pilietis savanoriškai nusprendžia grįžti ir į kurią jis būtų priimtas ( 4 ). Nukrypstant nuo šios taisyklės, kai šalyje neteisėtai esantis trečiosios šalies pilietis turi leidimą gyventi kitoje valstybėje narėje, jam turi būti sudaroma galimybė nedelsiant vykti į tos valstybės narės teritoriją, užuot iš karto priimant sprendimą jį grąžinti ( 5 ). Vis dėlto, kai šis pilietis atsisako išvykti į atitinkamą valstybę narę arba kai jo neatidėliotinas išvykimas yra būtinas viešosios tvarkos ar nacionalinio saugumo sumetimais, valstybė narė, kurioje jis yra neteisėtai, turi priimti sprendimą grąžinti.

Antra, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Nyderlandų valdžios institucijoms teisiškai buvo neįmanoma priimti sprendimo grąžinti suinteresuotuosius asmenis po to, kai jie atsisakė vykti į valstybes nares, suteikusias jiems pabėgėlio statusą. Iš tiesų nė viena iš Grąžinimo direktyvoje ( 6 ) nurodytų trečiųjų šalių nagrinėjamu atveju negalėjo būti grąžinimo paskirties vieta. Konkrečiai tariant, dėl suinteresuotiesiems asmenims suteikto pabėgėlio statuso jie negali būti grąžinti į jų kilmės šalį dėl tikimybės pažeisti negrąžinimo principą. Šio principo, įtvirtinto Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje ( 7 ), turi laikytis valstybės narės, kai įgyvendina Grąžinimo direktyvą ( 8 ). Be to, Teisingumo Teismas konstatavo, kad tokiomis aplinkybėmis jokia šioje direktyvoje numatyta norma ar procedūra neleidžia išsiųsti trečiųjų šalių piliečių, net jeigu jie valstybės narės teritorijoje yra neteisėtai.

Trečia, Teisingumo Teismas priminė, kad Grąžinimo direktyva nesiekiama suderinti visų valstybių narių teisės aktų, susijusių su užsieniečių buvimu. Konkrečiai tariant, ja nesiekiama nustatyti trečiosios šalies piliečio neteisėto buvimo trečiojoje šalyje, dėl kurio negali būti priimta jokio sprendimo grąžinti į trečiąją šalį, pasekmių, ypač kai šį negalėjimą lemia negrąžinimo principo taikymas, kaip yra šiuo atveju. Taigi, esant tokiai situacijai, valstybės narės sprendimo priverstinai perduoti šį pilietį į valstybę narę, kuri jam suteikė pabėgėlio statusą, nereglamentuoja Grąžinimo direktyvoje nustatyti bendri standartai ir tvarka. Tas sprendimas ne patenka į šios direktyvos taikymo sritį, o priklauso vien šios valstybės narės kompetencijos, susijusios su neteisėta imigracija, įgyvendinimo sričiai. Tai atitinkamai galioja ir tokio piliečio sulaikymui, kurį nurodyta atlikti, siekiant užtikrinti jo perdavimą atitinkamai valstybei narei. Vis dėlto Teisingumo Teismas patikslino, kad vykdant šį priverstinį perdavimą ir sulaikymą turi būti paisoma pagrindinių teisių, visų pirma garantuojamų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ( 9 ), ir Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ( 10 ).

( 1 ) 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98, toliau – Gražinimo direktyva).

( 2 ) Žr. konkrečiai Grąžinimo direktyvos 3, 4, 6 ir 15 straipsnius.

( 3 ) Žr. Grąžinimo direktyvos 6 straipsnio 1 dalį.

( 4 ) Žr. Grąžinimo direktyvos 3 straipsnio 3 punktą.

( 5 ) Žr. Grąžinimo direktyvos 6 straipsnio 2 dalį.

( 6 ) Žr. Grąžinimo direktyvos 3 straipsnio 3 punktą.

( 7 ) Žr. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį ir 19 straipsnio 2 dalį.

( 8 ) Žr. Grąžinimo direktyvos 5 straipsnį.

( 9 ) 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta konvencija.

( 10 ) 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta konvencija.