Byla C‑603/19

Baudžiamoji byla

prieš

TG
ir
UF

(Špecializovaný trestný súd prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2020 m. spalio 1 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Europos Sąjungos finansinių interesų apsauga – SESV 325 straipsnis – Baudžiamoji byla dėl nusikalstamų veikų, susijusių su sukčiavimu subsidijų, iš dalies finansuojamų iš Europos Sąjungos biudžeto, srityje – Nacionalinė teisė, pagal kurią vykstant baudžiamajam procesui valstybės institucijoms neleidžiama išsiieškoti subsidijų siekiant nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo“

1. Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Minimalūs nukentėjusiųjų asmenų teisių, paramos jiems ir jų apsaugos standartai – Direktyva 2012/29 – Taikymo „ratione personae“ sritis – Juridiniai asmenys ir valstybės institucijos – Neįtraukimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/29 1 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 44–46 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2. Europos Sąjungos nuosavi ištekliai – Sąjungos finansinių interesų apsauga – Kova su sukčiavimu ir kita neteisėta veikla – Valstybių narių pareiga nustatyti veiksmingas ir atgrasančias sankcijas – Sukčiavimas subsidijų, iš dalies finansuojamų iš Sąjungos biudžeto, srityje – Nacionalinis baudžiamasis procesas, kuriame valstybei neleidžiama pareikšti ieškinio dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo – Leistinumas atsižvelgiant į SESV 325 straipsnį – Sąlyga – Veiksmingų procedūrų, leidžiančių išsiieškoti iš Sąjungos biudžeto nepagrįstai gautas išmokas, buvimas nacionalinėje teisėje

   (SESV 325 straipsnis)

   (žr. 54–56, 58–62 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

Santrauka

Úrad špeciálnej prokuratúry Generálnej prokuratúry Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos generalinės prokuratūros Specialiojo prokuroro biuras) iškėlė baudžiamąją bylą dviem fiziniams asmenis (toliau – kaltinamieji) dėl veikų, kurios gali būti laikomos sukčiavimu subsidijų, iš dalies finansuojamų iš Sąjungos biudžeto, srityje. Nusikalstama veika buvo padaryta dviejuose konkursuose, kuriuos organizavo Slovakijos administracija, kviesdama teikti subsidijų, skirtų, be kita ko, neįgaliųjų darbo vietų kūrimui remti, paraiškas.

Kaltinamieji įsteigė kelias komercines bendroves ir buvo jų akcininkai ir valdytojai; tos bendrovės gavo 654588,34 EUR subsidijų (iš jų 279272,18 EUR iš Sąjungos biudžeto). Pervedus šias subsidijas, kaltinamieji perleido jų turėtas atitinkamų bendrovių akcijas trečiajam asmeniui, o vėliau šios bendrovės nutraukė bet kokią veiklą. Iškėlus baudžiamąją bylą, bendrovių turto šių bendrovių, kurios ex officio buvo išregistruotos iš įmonių registro, patalpose jau nebuvo. Subsidijų mokėjimo laikotarpiu atitinkamos bendrovės buvo įdarbinusios neįgaliųjų asmenų, tačiau jų darbas buvo fiktyvus ir neprisidėjo prie subsidijų paraiškose nurodytų tikslų.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – Špecializovaný trestný súd (Specializuotas baudžiamųjų bylų teismas, Slovakija) – pradėjo kaltinamųjų, kurie buvo šių bendrovių akcininkai ir valdytojai, baudžiamąjį persekiojimą. Úrady práce, sociálnych vecí a rodiny (Darbo, socialinių ir šeimos reikalų direkcijos agentūros), kurios yra nukentėjusiosios pagrindinėje byloje, per tyrimą pareikalavo, kad kaltinamieji atlygintų nuotolius, kurių dydis – realiai išmokėta subsidija.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, atsižvelgiant į Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) praktiką, kuri jau buvo taikoma baudžiamosiose bylose dėl Sąjungos finansinių interesų pažeidimo ir sukčiavimo subsidijų srityje, nacionalinės nuostatos neleidžia valstybei baudžiamajame procese pareikšti ieškinio dėl jai padarytos žalos atlyginimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, šios teismo praktikos taikymas pagrindinėje byloje gali sutrukdyti valstybei pareikšti ieškinį dėl žalos, patirtos dėl sukčiavimo, atlyginimo. Slovakijos teisėje taip pat numatyta administracinė procedūra leidžia reikalauti grąžinti nepagrįstai išmokėtą subsidiją tik iš jos gavėjo. Kadangi šiuo atveju kalbama apie komercines bendroves, kurios nebeturi jokio turto ir buvo išregistruotos iš įmonių registro, tokia procedūra neleistų susigrąžinti nepagrįstai išmokėtų subsidijų.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė Teisingumo Teismui kelis prejudicinius klausimus, susijusius, be kita ko, su SESV 325 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, kad kovodamos su neteisėtomis, Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiomis veikomis valstybės narės turi imtis atgrasomųjų ir veiksmingų priemonių, lygiaverčių toms, kurių imamasi nacionaliniu lygiu kovai su atitinkamos valstybės narės interesams kenkiančiu sukčiavimu. Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl nacionalinių baudžiamojo proceso taisyklių, pagal kurias tokioje byloje, kaip pagrindinė, vykstant baudžiamajam procesui neleidžiama pripažinti teisės į žalos atlyginimą valstybei, kaip nukentėjusiajai, suderinamumo su iš SESV 325 straipsnio išplaukiančiais įsipareigojimais.

Savo 2020 m. spalio 1 d. sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad SESV 325 straipsnis nedraudžia nacionalinės teisės nuostatų, kaip jos aiškinamos nacionalinėje teismų praktikoje, pagal kurias baudžiamajame procese valstybė negali pareikšti ieškinio dėl žalos, patirtos dėl persekiojamo asmens sukčiavimo, dėl kurio buvo pasisavintos Sąjungos biudžeto lėšos, atlyginimo ir šiame procese negali pasinaudoti jokia kita procedūra, per kurią galėtų pareikšti savo teisę persekiojamajam asmeniui, jeigu (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) nacionalinės teisės aktuose numatytos veiksmingos procedūros, leidžiančios susigrąžinti iš Sąjungos biudžeto nepagrįstai gautas išmokas.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, kad nors valstybės narės privalo imtis veiksmingų priemonių, leidžiančių susigrąžinti sumas, kurios buvo nepagrįstai išmokėtos iš Sąjungos biudžeto iš dalies finansuojamos subsidijos gavėjui, SESV 325 straipsnyje joms nenustatyta jokių kitų įpareigojimų nei tie, kurie susiję su veiksmingu priemonių pobūdžiu, kiek tai susiję su procedūra, kuri turi leisti pasiekti tokį rezultatą. Todėl skirtingų teisių gynimo priemonių, kuriomis siekiama skirtingų – administracinės, civilinės ar baudžiamosios teisės tikslų, egzistavimas savaime nekenkia kovos su sukčiavimu, darančiu poveikį Sąjungos finansiniams interesams, veiksmingumui, jeigu pagal nacionalinės teisės aktus apskritai leidžiama susigrąžinti iš Sąjungos biudžeto nepagrįstai išmokėtas išmokas.

Taigi vien tai, kad baudžiamajame procese nepripažįstama valstybės, kaip nukentėjusiosios, teisės į žalos atlyginimą, negali prieštarauti iš SESV 325 straipsnio išplaukiantiems įsipareigojimams. Iš tiesų, nors baudžiamosios sankcijos gali būti būtinos tam, kad valstybės galėtų veiksmingai ir atgrasomai kovoti su tam tikrais sukčiavimo stambiu mastu atvejais, tokiomis sankcijomis nesiekiama leisti susigrąžinti nepagrįstai išmokėtų sumų. Sąjungos finansinių interesų pažeidimų ištaisymo veiksmingo būdo buvimo nacionalinėje teisės sistemoje – ar tai būtų baudžiamasis, ar administracinis, ar civilinis procesas, – pakanka tam, kad būtų įvykdyta SESV 325 straipsnyje nustatyta veiksmingumo pareiga, jeigu tai leidžia susigrąžinti nepagrįstai gautas išmokas, o baudžiamosios sankcijos sudaro galimybę kovoti su sukčiavimo stambiu mastu atvejais. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju taip yra, nes (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) valstybė pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus turi galimybę inicijuoti, pirma, administracinį procesą, leidžiantį jai išieškoti nepagrįstai juridiniam asmeniui skirtas ir pervestas išmokas, ir, antra, civilinį procesą, skirtą ne tik pareikalauti civilinės atsakomybės iš juridinio asmens, kuriam buvo skirtos nepagrįstai gautos išmokos, bet ir – po to, kai priimamas apkaltinamasis nuosprendis, – gauti žalos atlyginimą iš nuteisto fizinio asmens.