Byla C‑540/19

WV

prieš

Landkreis Harburg

(Bundesgerichtshof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2020 m. rugsėjo 17 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija išlaikymo prievolių srityje – Reglamentas (EB) Nr. 4/2009 – 3 straipsnio b punktas – Išlaikymo kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos teismų jurisdikcija – Viešojo subjekto, perėmusio išlaikymo kreditoriaus teises, atgręžtinio reikalavimo teise grindžiamas ieškinys“

1. Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija, taikytina teisė, teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas išlaikymo prievolių srityje – Reglamentas Nr. 4/2009 – Jurisdikcija išlaikymo prievolių srityje – Bendrosios nuostatos – Lygiaverčiai ir alternatyvūs jurisdikcijos paskyrimo kriterijai

   (Tarybos reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnis)

   (žr. 29 ir 30 punktus)

2. Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija, taikytina teisė, teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas išlaikymo prievolių srityje – Reglamentas Nr. 4/2009 – Jurisdikcija išlaikymo prievolių srityje – Išlaikymo kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos teismo jurisdikcija – Šio teismo jurisdikcija bylose, pradėtose pagal viešojo subjekto, perėmusio išlaikymo kreditoriaus teises, atgręžtinio reikalavimo teise grindžiamą ieškinį

   (2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolo 3 straipsnio 2 dalis ir 10 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 4/2009 14, 45 konstatuojamosios dalys, 2 straipsnio 1 dalies 1 ir 10 punktai, 3, 15 ir 64 straipsniai)

   (žr. 31, 33–44 punktus ir rezoliucinę dalį)

3. Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija, taikytina teisė, teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas išlaikymo prievolių srityje – Reglamentas Nr. 4/2009 – Tikslas

   (Tarybos reglamento Nr. 4/2009 45 konstatuojamoji dalis ir 3 straipsnio b punktas)

   (žr. 33, 36 ir 37 punktus)

Santrauka

WV, gyvenantis Vienoje (Austrija), pagal Vokietijos civilinę teisę privalo savo motinai, gyvenančiai senelių ir slaugos namuose Kelne (Vokietija), mokėti išlaikymo pensiją. Tačiau WV motina iš Landkreis Harburg (Harburgo apskritis, Vokietija) (toliau – prašymą pateikusi įstaiga) vietoj išlaikymo išmokų reguliariai gauna paramą pagal Vokietijos teisės aktus socialinės apsaugos srityje. Ši įstaiga teigia, kad pagal šiuos teisės aktus ji perėmė WV motinos teises į išmokas, kurias ji jai mokėjo nuo 2017 m. balandžio mėn. Pagal šiuos teisės aktus siekiant įgyvendinti su tokiu perėmimu susijusias teises būtina civiline tvarka kreiptis į teismą.

Tokiomis aplinkybėmis prašymą pateikusi įstaiga kreipėsi į Vokietijos teismus civiline tvarka pareikšdama WV atgręžtinio reikalavimo teise grindžiamą ieškinį dėl išlaikymo išmokų remdamasi Reglamentu Nr. 4/2009 ( 1 ), kuris, be kita ko, reglamentuoja tarptautinę jurisdikciją išlaikymo išmokų srityje, o konkrečiai šio reglamento 3 straipsnio b punktu, kuris numato kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos teismo jurisdikciją. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Vokietijos teismai neturi tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti šį ieškinį, nes nurodyta nuostata grindžiama jurisdikcija gali pasiremti tik fizinis asmuo, kuriam mokėtinos išlaikymo išmokos. Tačiau apeliacinis teismas nusprendė, kad prašymą pateikusi įstaiga, kaip teisių į išlaikymo išmokas perėmėja, taip pat gali pasiremti šia jurisdikcija. Nagrinėdamas WV skundą apeliacinėje instancijoje Oberlandesgericht Köln (Kelno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) pateikė Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą, kuriuo siekia išsiaiškinti, ar šios bylos aplinkybėmis minėtas viešasis subjektas turi teisę pateikti ieškinį kreditoriaus, tai yra WV motinos, įprastinės gyvenamosios vietos teisme.

2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad viešasis subjektas, kuris, pateikdamas atgręžtinio reikalavimo teise grindžiamą ieškinį, siekia susigrąžinti išlaikymo kreditoriui, kurio teises išlaikymo skolininko atžvilgiu jis perėmė, vietoj išlaikymo sumokėtas sumas, gali pagrįstai remtis minėto kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos teismo jurisdikcija. Prieš padarydamas tokią išvadą, Teisingumo Teismas išnagrinėjo Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnį, kuriame nurodomi įvairūs teismai, turintys jurisdikciją valstybėse narėse nagrinėti bylas išlaikymo teisių srityje, atsižvelgdamas į jo formuluotę, tikslus ir sistemą.

Kiek tai susiję su formuluote, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnyje, konkrečiai jo a ir b punktuose, nenurodoma, kad pats išlaikymo kreditorius turi kreiptis į teismus. Todėl pagal šį straipsnį nedraudžiama, su sąlyga, kad laikomasi šio reglamento tikslų ir sistemos, kad reikalavimą dėl išlaikymo prievolės viename iš šių teismų pareikštų viešasis subjektas, teisėtai perėmęs šio kreditoriaus teises. Taigi nei Reglamento Nr. 4/2009 tikslai, nei sistema nekliudo tam, kad kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos teismas turėtų jurisdikciją priimti sprendimą dėl tokio viešojo subjekto reikalavimo.

Iš tiesų, pirma, Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punkte numatytos teismo jurisdikcijos nagrinėti šį reikalavimą pripažinimas atitinka šio reglamento siekiamus tikslus, tarp kurių yra tiek kompetentingo teismo ir išlaikymo kreditoriaus artumas, tiek tikslas palengvinti tarptautinių išlaikymo įsiskolinimų išieškojimą. Konkrečiai kalbant, jeigu viešajam subjektui, perėmusiam išlaikymo kreditoriaus teises, būtų suteikta galimybė kreiptis į šio kreditoriaus įprastinės gyvenamosios vietos teismą, būtų užtikrintas tarptautinių išlaikymo įsiskolinimų išieškojimo veiksmingumo tikslas; ir, atvirkščiai, šis tikslas būtų pažeistas, jeigu iš tokio viešojo subjekto būtų atimta teisė remtis alternatyviais jurisdikcijos kriterijais, kurie pareiškėjo išlaikymo prievolių srityje naudai numatyti Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a ir b punktuose, tiek tuo atveju, kai atsakovas gyvena Europos Sąjungoje, tiek, nelygu atvejis, kai jis gyvena trečiosios valstybės teritorijoje. Be to, jeigu būtų pripažinta, kad išlaikymo kreditoriaus teises perėmęs viešasis subjektas gali pagrįstai kreiptis į Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punkte nurodytą teismą, tai niekaip nepažeistų gero teisingumo vykdymo tikslo, kurio taip pat siekiama šiuo reglamentu. Šis tikslas turi būti suprantamas ne tik atsižvelgiant į teismų sistemos organizavimo racionalumą, bet ir į proceso šalių (nesvarbu, ar tai būtų atsakovas, ar ieškovas) interesą visų pirma lengviau kreiptis į teismą ir galėti numatyti jurisdikciją. Taigi išlaikymo kreditoriaus teisių perdavimas tokiam viešajam subjektui neturi įtakos nei išlaikymo skolininko interesams, nei taikytinų jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumui.

Antra, tai, kad viešajam subjektui, teisėtai perėmusiam išlaikymo kreditoriaus teises, leidžiama kreiptis į pastarojo įprastinės gyvenamosios vietos teismą, taip pat atitinka Reglamento Nr. 4/2009 sistemą ir jo bendrą struktūrą, kurios pirmiausia atsispindi jo 14 konstatuojamojoje dalyje. Šiuo klausimu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 4/2009 64 straipsnyje kaip tik numatytas viešojo subjekto kaip pareiškėjo, veikiančio vietoj asmens, kuriam privaloma mokėti išlaikymo išmokas, arba reikalauti grąžinti vietoj išlaikymo sumokėtas išmokas, įsikišimas. Konkrečiai 64 straipsnio 3 dalies a punkte pirmiausia nurodyta, kad šis viešasis subjektas turi teisę prašyti pripažinti ir paskelbti vykdytinu arba prašyti vykdyti šio subjekto prašymu skolininko nenaudai priimtą sprendimą, kuriuo reikalaujama grąžinti vietoj išlaikymo sumokėtas išmokas. Taigi ši nuostata reiškia, kad tokiam viešajam subjektui iš anksto buvo suteikta galimybė kreiptis į pagal Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio b punktą paskirtą teismą, kad šis galėtų priimti sprendimą dėl išlaikymo prievolių, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

( 1 ) 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (OL L 7, 2009, p. 1).