Byla C‑425/19 P

Europos Komisija

prieš

Italijos Respubliką ir kt.

 2021 m. kovo 2 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

„Apeliacinis skundas – Valstybės pagalba – Pagal privatinę teisę reglamentuojamo bankų konsorciumo intervencija vieno iš savo narių naudai – Valstybės narės centrinio banko leidimas taikyti intervenciją – Sąvoka „valstybės pagalba“ – Priskyrimas valstybei – Valstybės ištekliai – Įrodymai, leidžiantys daryti išvadą dėl priemonės priskyrimo – Teisinių ir faktinių aplinkybių iškraipymas – Sprendimas, kuriuo valstybės pagalba pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka

1.        Apeliacinis skundas – Pagrindai – Klaidingas faktinių aplinkybių vertinimas – Nepriimtinumas – Teisingumo Teismo atliekama įrodymų vertinimo kontrolė – Netaikymas, išskyrus iškraipymo atvejį – Teisinis faktinių aplinkybių vertinimas – Priimtinumas

(SESV 256 straipsnio 1 dalis; Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirma pastraipa)

(žr. 52–54 punktus)

2.        Apeliacinis skundas – Pagrindai – Būtinybė aiškiai užginčyti Bendrojo Teismo sprendimo motyvuojamosios dalies punktą – Priimtinumas

(SESV 256 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnis; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punktas)

(žr. 55 punktą)

3.        Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Valstybei priskiriamas pranašumo suteikimas – Pagal privatinę teisę reglamentuojamo bankų konsorciumo intervencija vieno iš savo narių naudai – Taikymas – Sąlygos – Intervencija, patvirtinta viešosios valdžios institucijoms darant įtaką – Vertinimo kriterijai

(SESV 107 straipsnio 1 dalis)

(žr. 59–62, 65–73 punktus)

4.        Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Valstybei priskiriamas pranašumo suteikimas – Pagal privatinę teisę reglamentuojamo bankų konsorciumo intervencija vieno iš savo narių naudai – Įgyvendinant konsorciumui priklausančių bankų narių privačius interesus taikyta intervencija – Sprendimas taikyti intervenciją, kuriuo nebuvo įgyvendinamas viešosios valdžios įgaliojimas – Netaikymas

(SESV 107 straipsnio 1 dalis)

(žr. 80–84 punktus)

5.        Apeliacinis skundas – Pagrindai – Klaidingas faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas – Nepriimtinumas – Teisingumo Teismo atliekama Bendrojo Teismo pateikto nacionalinės teisės vertinimo kontrolė – Netaikymas, išskyrus iškraipymo atvejį

(SESV 256 straipsnio 1 dalies antra pastraipa; Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirma pastraipa)

(žr. 93, 94 punktus)

Santrauka

Teisingumo Teismas atmetė Komisijos apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo, susijusio su Italijos bankų konsorciumo priimtomis priemonėmis vienam iš jo narių paremti

Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad šios priemonės nėra valstybės pagalba, nes jos nepriskirtinos Italijos valstybei

2013 m. Italijos bankas Banca Popolare di Bari SCpA (toliau – BPB) išreiškė suinteresuotumą dalyvauti didinant Banca Tercas, kito Italijos privataus kapitalo banko, kuriam, Banca d’Italia (bankinio sektoriaus priežiūros institucija) nustačius pažeidimų, taikomas specialusis administravimas, (toliau – Tercas) kapitalą.

Vis dėlto šis BPB suinteresuotumo pareiškimas buvo siejamas su sąlyga, kad Tercas turtinių įsipareigojimų deficitą visiškai padengs Fondo interbancario di Tutela dei Depositi (toliau – FITD). Pastarasis yra pagal privatinę teisę reglamentuojamas savidraudos pobūdžio bankų konsorciumas, turintis pareigą įsikišti vieno iš savo narių naudai dėl teisinės indėlių garantijos. Be to, FITD turi teisę prevencine tvarka įsikišti, kad paremtų narį, kuriam taikomas specialusis administravimas. Vis dėlto, siekiant pasinaudoti tokia galimybe, reikia, kad būtų atgaivinimo perspektyvų ir tikėtis mažesnės finansinės naštos, palyginti su ta, kuri tektų dėl teisinės indėlininkų indėlių garantijos įsikišus FITD atitinkamo nario priverstinio likvidavimo administracine tvarka atveju.

Įsitikinęs, kad intervencija Tercas naudai būtų ekonomiškai labiau naudinga negu šio banko saugomų indėlių kompensavimas priverstinio likvidavimo administracine tvarka atveju, 2014 m. FITD nusprendė padengti Tercas neigiamą nuosavą kapitalą ir jam suteikti tam tikrų garantijų. Šios priemonės buvo patvirtintos Banca d’Italia.

2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu(1) Europos Komisija konstatavo, kad FITD intervencija Tercas naudai yra neteisėta valstybės pagalba, kurią Italijos Respublika suteikė Tercas, ir nurodė ją susigrąžinti.

Italijos Respublika, BPB ir FITD, palaikomi Banca d’Italia, pareiškė ieškinius dėl šio sprendimo panaikinimo. 2019 m. kovo 19 d.(2) sprendimu Bendrasis Teismas patenkino šiuos ieškinius ir panaikino Komisijos sprendimą, motyvuodamas tuo, kad nebuvo įvykdytos FITD intervencijos kvalifikavimo kaip valstybės pagalba sąlygos, nes ši intervencija nebuvo nei priskirtina Italijos valstybei, nei finansuojama iš šios valstybės narės išteklių(3).

Atmetusi Komisijos pateiktą apeliacinį skundą Teisingumo Teismo didžioji kolegija patikslino savo jurisprudenciją dėl pagal privatinę teisę reglamentuojamo subjekto, kuris nėra nei valstybės įstaiga, nei valstybės įmonė, suteiktos pagalbos priemonių priskyrimo valstybei.

Teisingumo Teismo vertinimas

Teisingumo Teismas pirmiausia primena, jog tam, kad pranašumas galėtų būti pripažintas „pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, jis turi būti suteiktas tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybinių išteklių ir priskirtinas valstybei.

Konkrečiau kalbant, kiek tai susiję su FITD intervencijos Tercas naudai priskyrimu Italijos valdžios institucijoms, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrasis Teismas nepadarė klaidos nusprendęs, jog Komisijos pateikti įrodymai, siekiant įrodyti Italijos valdžios institucijų įtaką FITD, neleidžia priskirti jo intervencijų Tercas naudai Italijos valdžios institucijoms.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas mano, kad Bendrasis Teismas teisingai taikė jurisprudenciją, pagal kurią Komisija, remdamasi įrodymų visuma, turi įrodyti, kad nagrinėjamos priemonės priskirtinos valstybei, todėl nenustatė Komisijai aukštesnio įrodinėjimo standarto, kiek tai susiję su pranašumo priskyrimu valstybei vien dėl to, kad FITD yra privatus subjektas.

Šiuo klausimu Teisingumo pažymėjo, jog dėl to, kad pagalbą teikiantis subjektas yra privatus, įrodymai, galintys įrodyti priemonės priskirtinumą valstybei, skiriasi nuo tų, kurių reikalaujama tuo atveju, kai pagalbą teikiantis subjektas yra valstybinė įmonė.

Taigi Bendrasis Teismas nenustatė skirtingų įrodinėjimo standartų, bet, atvirkščiai, taikė suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią įrodymai, galintys patvirtinti pagalbos priemonės priskirtinumą, išplaukia iš bylos aplinkybių ir konteksto, kuriam esant ši priemonė buvo priimta, nes tas faktas, kad FITD ir valstybė nėra saistomi kapitalo ryšių, šiuo klausimu yra gana reikšmingas.

Be to, Teisingumo Teismas paaiškino, kad jo jurisprudencija, susijusi su sąvoka „valstybės vardu veikiantis subjektas“, leidžianti teisės subjektams remtis besąlyginėmis ir pakankamai tiksliomis neperkeltos ar netinkamai perkeltos direktyvos nuostatomis prieš įstaigas ar subjektus, kurie pavaldūs valstybei arba yra jos kontroliuojami, negali būti taikoma klausimui dėl pagalbos priemonių priskyrimo valstybei, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

Be to, Teisingumo Teismas atmeta Komisijos argumentą dėl teisės aktų bankų sąjungos srityje apėjimo rizikos. Šiuo klausimu Komisija teigė, kad atsisakymas priskirti valstybės valdžios institucijoms institucijos, kaip antai FITD, intervenciją privataus kapitalo banko naudai kelia pavojų, kad bus apeitas Direktyvos 2014/59(4) 32 straipsnis, kuriame numatyta pradėti pertvarkymo procedūrą, kai kredito įstaigai reikalinga nepaprastoji viešoji finansinė parama, atitinkanti valstybės pagalbą. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymi, kad indėlių garantijų sistemos priimtą priemonę galima kvalifikuoti kaip valstybės pagalbą, dėl kurios gali būti pradėta ši pertvarkymo procedūra, atsižvelgiant į minėtos sistemos ir nagrinėjamos priemonės savybes.

Galiausiai Teisingumo Teismas patvirtino, kad būtent remdamasis visų Komisijos pateiktų įrodymų, vertinamų atsižvelgiant į jų kontekstą, analize Bendrasis Teismas konstatavo, kad ši institucija padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Italijos valdžios institucijos vykdė esminę viešąją kontrolę apibrėžiant FITD intervenciją Tercas naudai.

1      2015 m. gruodžio 23 d. Komisijos sprendimas (ES) 2016/1208 dėl valstybės pagalbos (SA.39451 (2015/C) (buvęs 2015/NN)), kurią Italija suteikė Banca Tercas (OL L 2016, 203, p. 1).

2      2019 m. kovo 19 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimas Italija ir kt. / Komisija (T‑98/16, T‑196/16 ir T‑198/16, EU:T:2019:167).

3      Norint priemonę kvalifikuoti kaip valstybės pagalbą, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, turi būti įvykdytos keturios sąlygos, t. y. tai turi būti valstybės arba iš valstybės išteklių suteikta pagalba; ji turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą; ji turi suteikti atrankinį pranašumą jos gavėjui; ir iškraipyti konkurenciją arba galėti ją iškraipyti.

4      2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema ir iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 82/891/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/24/EB, 2002/47/EB, 2004/25/EB, 2005/56/EB, 2007/36/EB, 2011/35/ES, 2012/30/ES bei 2013/36/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1093/2010 bei (ES) Nr. 648/2012, 32 straipsnio 4 dalies d punktas.