Sujungtos bylos T‑721/18 ir T‑81/19

Zoi Apostolopoulou
ir
Anastasia Apostolopoulou‑Chrysanthaki

prieš

Europos Komisiją

2021 m. gruodžio 21 d. Bendrojo Teismo (devintoji kolegija) sprendimas

„Deliktinė atsakomybė – Pagal įvairias Sąjungos programas sudaryti susitarimai dėl dotacijų – Dotaciją gavusios bendrovės padarytas sutarties sąlygų pažeidimas – Tinkamos finansuoti išlaidos – OLAF tyrimas – Bendrovės likvidavimas – Lėšų susigrąžinimas iš tokios bendrovės narių – Priverstinis vykdymas – Komisijos atstovų teiginiai nacionaliniuose teismuose – Atsakovo nustatymas – Formos reikalavimų nesilaikymas – Dalinis nepriimtinumas – Pakankamai aiškus teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas“

1. Teismo procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai – Ginčo dalyko nustatymas – Pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka – Ieškinys dėl Sąjungos institucijos padarytos žalos atlyginimo – Prašymas įpareigoti šią instituciją imtis tam tikrų veiksmų – Įpareigojimas neatlikti veiksmo – Priimtinumas

   (Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirma pastraipa ir 53 straipsnis; Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio d punktas)

   (žr. 86–89 punktus)

2. Teismo procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai – Ginčo dalyko nustatymas – Pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka – Ieškinys dėl Sąjungos institucijos padarytos žalos atlyginimo – Prašymas įpareigoti šią instituciją imtis tam tikrų veiksmų – Įpareigojimas atlikti veiksmą – Netikslumas – Nepriimtinumas

   (Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirma pastraipa ir 53 straipsnis; Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio d punktas)

   (žr. 90–93 punktus)

3. Teismo procesas – „Lis pendens“ grindžiamas prieštaravimas – Dviejų bylų šalių, dalyko ir pagrindų tapatumas – Ieškinys dėl įvairios neturtinės žalos atlyginimo – Dalyko netapatumas – Priimtinumas

   (žr. 98–105 punktus)

4. Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Nekomercinė bendrovė, kuriai skirtas finansavimas pagal įvairias Sąjungos programas – Nacionalinės priverstinio vykdymo procedūros, per kurias siekiama susigrąžinti dalį tokio finansavimo lėšų iš šios bendrovės narių – Komisijos teisinių atstovų įvairių teiginių apie šią bendrovę ir jos narius pateikimas nacionaliniuose teismuose – Veiksmai, kurie nesudaro pažeidimo

   (SESV 340 straipsnio antra pastraipa)

   (žr. 126–131, 151–156 punktus)

5. Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Pakankamai aiškus teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas – Teisės norma, suteikianti teisių privatiems asmenims – Sąvoka – Nacionalinėje teisėje įtvirtintas proceso sąžiningumo principas – Netaikymas – Neteisėtumo, dėl kurio galėtų kilti Sąjungos deliktinė atsakomybė, nebuvimas

   (SESV 340 straipsnio antra pastraipa)

   (žr. 157–166 punktus)

Santrauka

Abi ieškovės yra vienintelės Koinonia Tis Pliroforias Anoichti Stis Eidikes Anagkes – Isotis (toliau – Isotis), 2004 m. sausio mėn. įsteigtos pelno nesiekiančios Graikijos nekomercinės bendrovės, narės. Nuo įsteigimo dienos Isotis pagal nacionalinės teisės aktus turėjo juridinio asmens statusą. Taigi šios bendrovės kreditoriai galėjo pareikšti skolinius reikalavimus jos nariams tik bendrovę likvidavus, su sąlyga, kad jos turto nepakanka jiems patenkinti.

Isotis sudarė su Europos bendrija, atstovaujama Europos Bendrijų Komisijos, kelias sutartis dėl tam tikrų projektų įgyvendinimo pagal įvairias Sąjungos programas. 2010 m. vasario mėn. Komisija atliko finansinį auditą dėl kai kurių sutarčių. Galutinėje audito ataskaitoje padaryta išvada, kad visos išlaidos, kurias Isotis patyrė vykdydama sutartis, dėl kurių atliktas šis auditas, buvo netinkamos finansuoti ir kad bendra šiai bendrovei pervestų atitinkamų mokėjimų suma turi būti sugrąžinta. 2010 m. gruodžio mėn. pradėtas Isotis likvidavimas. 2011 m. balandžio ir birželio mėn. Komisija išdavė kelias debeto avizas pagal sutartis, dėl kurių 2010 m. vasario mėn. atliktas auditas. Atlikusi tyrimą dėl, be kita ko, Isotis galimo sukčiavimo, kenkiančio Sąjungos finansiniams interesams, Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) pateikė rekomendacijas, kuriomis siekta nustatyti tinkamas priemones ir informuoti Graikijos teismines institucijas dėl įtarimų, susijusių su šiems interesams kenkiančia sukčiavimo veika.

Bendrasis Teismas atmetė Isotis pagal SESV 272 straipsnį pareikštą ieškinį ( 1 ); jis, be kita ko, nurodė grąžinti finansinius įnašus, jos gautus pagal sutartis, dėl kurių 2010 m. vasario mėn. buvo atliktas auditas. Teisingumo Teismas atmetė dėl šio sprendimo pateiktą apeliacinį skundą ( 2 ).

Kartu su sutartimis, dėl kurių 2010 m. vasario mėn. buvo atliktas auditas, Bendrija su keliolika įvairiose Sąjungos valstybėse narėse įsisteigusių kontrahentų, tarp jų Isotis, sudarė sutartį dėl projekto REACH112 įgyvendinimo. 2013 m. rugsėjo mėn. Komisija išdavė debeto avizą dėl tam tikros sumos grąžinimo, nes Isotis nutraukė dalyvavimą šiame projekte. Bendrasis Teismas patenkino Isotis ieškinį, kiek jis susijęs su išlaidomis, deklaruotomis už pirmąjį projekto REACH112 referencinį laikotarpį, ir priteisė Komisijai iš Isotis likusią sumą, kurią ši institucija reikalavo sugrąžinti ( 3 ), kartu su delspinigiais.

2017 m. rugsėjo mėn. Komisija pateikė ieškovėms tris vykdomuosius dokumentus, išduotus Monomeles Protodikeio Athinon (Atėnų pirmosios instancijos vienasmenis teismas, Graikija). Sprendimą, kuriuo šis teismas iš dalies patenkino ieškovių prieštaravimą dėl priverstinio vykdymo, panaikino Efeteio Athinon (Atėnų apeliacinis teismas, Graikija). Pastarasis teismas patenkino prieštaravimą atsižvelgdamas į tai, kad pagal taikytiną Graikijos teisę neleidžiama, kad ieškovės priverstine tvarka vykdytų sprendimus (nors jos abi buvo vienintelės Isotis narės), ir kad tokį vykdymą galima nukreipti tik į juridinį asmenį Isotis.

2018 m. gruodžio mėn. ir 2019 m. vasario mėn. ieškovės pareiškė du ieškinius, kuriais, be kita ko, prašė atlyginti tariamai patirtą žalą dėl to, kad jų reputacijai ir orumui buvo pakenkta Komisijos atstovų ir OLAF pareigūno veiksmais per prieštaravimo dėl priverstinio vykdymo procedūrą (toliau – byla T‑721/18) ir Komisijos atstovų veiksmais per apeliacinį procesą (toliau – byla T‑81/19).

Bendrasis Teismas šiuos ieškinius atmetė kaip iš dalies nepriimtinus ir iš dalies nepagrįstus. Šios bylos suteikė Bendrajam Teismui galimybę išnagrinėti keblų klausimą, t. y. ar ieškovėms, vienintelėms Isotis narėms, gali būti priteistas neturtinės žalos, patirtos dėl Komisijos teisinių atstovų pateiktų įvairių teiginių Graikijos teismuose, atlyginimas.

Bendrojo Teismo vertinimas

Spręsdamas dėl ieškinių priimtinumo Bendrasis Teismas pirmiausia nagrinėjo tariamą jų netikslumą. Bendrasis Teismas pažymėjo, pirma, kad ieškovių reikalavimas įpareigoti Komisiją ateityje susilaikyti nuo bet kokių jų asmenybei kenkiančių veiksmų laikytinas prašymu įpareigoti neatlikti veiksmo. Toks įpareigojimas yra viena iš Sąjungos teismo nustatyto žalos atlyginimo natūra formų ir gali būti įgyvendintas tik jeigu jau yra nustatyta Sąjungos deliktinė atsakomybė. Todėl Bendrasis Teismas konstatavo, kad šis ieškovių reikalavimas yra priimtinas, nes jis tiesiogiai susijęs su byloje nagrinėjamo ginčo dalyku ir ieškovės siekia, kad būtų atlyginta jų reputacijai padaryta neturtinė žala, už kurią, kaip jos mano, atsakinga Komisija.

Antra, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad ieškovių reikalavimas įpareigoti Komisiją padaryti viešą pareiškimą tam, kad būtų atkurta jų reputacija, laikytinas prašymu įpareigoti atlikti veiksmą. Vis dėlto Bendrasis Teismas nurodė, kad nors pagal jurisprudenciją žala natūra gali būti atlyginama Sąjungos teismo sprendimu nustatant tokį įpareigojimą Komisijai, prašymas dėl įpareigojimo turi atitikti aiškumo ir tikslumo reikalavimus ( 4 ). Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas nusprendė, kad ieškovių reikalavimas yra nepriimtinas, kiek jos savo ieškiniuose nepatikslino, kokia forma ir tvarka turėtų būti pateiktas pareiškimas, kuriuo siekiama atkurti jų reputaciją, ir kiek nepateikė pakankamų paaiškinimų dėl tikslios reikalavimo apimties.

Be to, Bendrasis Teismas konstatavo, kad abiejų ieškinių dalykas nėra visiškai tapatus, todėl nėra lis pendens, vadinasi, ieškinys byloje T‑81/19 yra priimtinas. Iš tiesų, nors abu ieškiniai buvo pareikšti remiantis tuo pačiu teisiniu pagrindu ( 5 ) dėl ginčo tarp tų pačių šalių ir jais prašoma atlyginti neturtinę žalą, kurią Komisija tariamai padarė kiekvienai iš ieškovių, žala, kurią prašoma atlyginti, nėra tapati, nes ji atsirado skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis. Viena vertus, dėl tariamai melagingų ir šmeižikiškų teiginių pakartojimo apeliaciniame procese savaime gali atsirasti kitokia žala nei ta, kuri pirma buvo padaryta. Kita vertus, tame pačiame procese Komisija pateikė naujų teiginių, dėl kurių, darant prielaidą, kad jie žalingi, galėtų atsirasti kitokia neturtinė žala nei ta, kuria ieškovės remiasi byloje T‑721/18.

Spręsdamas dėl esmės Bendrasis Teismas, pirma, išnagrinėjo skundžiamą Komisijos elgesį. Bendrasis Teismas pabrėžė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose pateiktuose rašytiniuose dokumentuose Komisijos atstovai priekaištauja ieškovėms ne dėl to, kad jos padarė sukčiavimo veikas, o dėl to, kad aktyviai dalyvavo valdant Isotis. Vien teiginys byloje T‑721/18, kad ieškovės aktyviai dalyvavo valdant Isotis, be kita ko, kiek tai susiję su Sąjungos lėšų valdymu, negali būti laikomas joms pareikštu kaltinimu dėl sukčiavimo. Be to, byloje T‑81/19 Komisijos atstovų apeliaciniame procese pateikti teiginiai, kuriais siekiama užginčyti Isotis juridinio asmens statusą, savaime nereiškia, kad ieškovės kaltinamos Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu.

Antra, Bendrasis Teismas patikrino, ar aplinkybė, kad Komisijos atstovai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose klaidingai teigė, kad ieškovės aktyviai dalyvavo valdant Isotis, ir pateikė tam tikrus teiginius dėl faktinių aplinkybių, kuriais siekiama užginčyti Isotis juridinio asmens statusą, laikytina neteisėtu elgesiu, dėl kurio gali kilti Sąjungos deliktinė atsakomybė. Bendrasis Teismas atmetė ieškovių argumentus dėl jų teisės į žmogaus orumą ( 6 ) pažeidimo, grindžiamus klaidinga prielaida, kad Komisija pažeidė šią teisę, kai jas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose apibūdino kaip sukčiaujančius asmenis, apgavusius Komisiją ir Sąjungą. Be to, Bendrasis Teismas priminė, kad bet kuriuo atveju galimybė ginti savo teises teisme ir su tuo susijusi teisminė kontrolė yra bendrojo visų valstybių narių teisės sistemose pripažįstamo teisės principo ( 7 ) išraiška. Bendrasis Teismas nurodė, kad ieškovių argumentai leidžia manyti, kad bet koks argumentas, kurį per prieštaravimo dėl priverstinio vykdymo procedūrą pateikė Komisija tam, kad įrodytų ieškovių sukčiavimą, neišvengiamai pažeistų jų teisę į orumą, todėl galėtų kilti Sąjungos deliktinė atsakomybė tiek, kiek nacionaliniai teismai atmetė atitinkamą argumentą. Jeigu būtų pritarta tokiems argumentams, būtų apribota Komisijos teisė kreiptis į nacionalinius teismus, kad priverstine tvarka būtų vykdomas Bendrojo Teismo sprendimas, kuriuo pripažįstamas Komisijos skolinis reikalavimas ( 8 ), atsižvelgiant į jai nustatytas pareigas užtikrinti tinkamą Sąjungos išteklių valdymą ir kovoti su sukčiavimu ir kitomis neteisėtomis veikomis, kurios kenkia Sąjungos finansiniams interesams ( 9 ).

Galiausiai, trečia, Bendrasis Teismas atmetė ieškovių byloje T‑81/19 pateiktą argumentą, kad Komisijos elgesys yra neteisėtas, nes juo pažeistas proceso sąžiningumo principas. Iš tiesų jis visų pirma pažymėjo, kad ieškovės remiasi ne Sąjungos teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimu, kuris yra viena iš Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, bet nacionalinėje teisėje (o ne Sąjungos teisėje) įtvirtinto principo pažeidimu. Be to, Bendrasis Teismas priminė nacionalinių teismų jurisdikciją kontroliuoti priverstinio sprendimų vykdymo teisėtumą ( 10 ) ir pažymėjo, kad Atėnų apeliacinis teismas turėjo užtikrinti, kad Komisijos atstovų elgesiu per jame vykusią prieštaravimo dėl priverstinio vykdymo procedūrą nebūtų pažeistas proceso sąžiningumo principas. Galiausiai Bendrasis Teismas nurodė, kad nors tik Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklauso nagrinėti Sąjungai ar jos tarnautojams pareikštus ieškinius dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės ( 11 ), nagrinėdamas tokį ieškinį jis negali priimti sprendimo dėl to, ar Komisija pažeidė nacionalinės proceso teisės normą nacionalinio teismo byloje, susijusioje su Bendrojo Teismo sprendimo priverstiniu vykdymu, antraip pažeistų šiam nacionaliniam teismui aiškiai suteiktas prerogatyvas, taigi, ir SESV nustatytą jurisdikcijos padalijimą tarp Sąjungos teismo ir nacionalinių teismų.

( 1 ) 2014 m. liepos 16 d. Sprendimas Isotis / Komisija (T‑59/11, EU:T:2014:679).

( 2 ) 2016 m. gegužės 31 d. Nutartis Isotis / Komisija (T‑450/14 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:477).

( 3 ) 2016 m. vasario 4 d. Sprendimas Isotis / Komisija (T‑562/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:63).

( 4 ) Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio d punktas.

( 5 ) SESV 268 straipsniu ir 340 straipsnio antra pastraipa.

( 6 ) Ji numatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 1 straipsnyje.

( 7 ) Jis įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose.

( 8 ) Remiantis SESV 299 straipsniu.

( 9 ) Jos numatytos SESV 317 ir 325 straipsniuose.

( 10 ) SESV 299 straipsnio ketvirta pastraipa.

( 11 ) SESV 268 straipsnis.