Byla C‑100/18

Línea Directa Aseguradora SA

prieš

Segurcaixa, Sociedad Anónima de Seguros y Reaseguros

(Tribunal Supremo prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2019 m. birželio 20 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas – Direktyva 2009/103/EB – 3 straipsnio pirma pastraipa – Sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ – Pastatui sukelti materialūs nuostoliai, atsiradę dėl šio pastato privačiame garaže pastatytos transporto priemonės gaisro – Privalomojo draudimo taikymas“

1. Teisės aktų derinimas – Automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas – Direktyva 2009/103 – Sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ – Savarankiškas aiškinimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirma pastraipa)

   (žr. 32 punktą)

2. Teisės aktų derinimas – Automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas – Direktyva 2009/103 – Sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ – Transporto priemonės naudojimas pagal jos, kaip transporto priemonės, funkciją – Automobilio, kuris privačiame pastato garaže stovėjo daugiau kaip 24 valandas, gaisras, sukėlęs žalos šiam pastatui – Įtraukimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103 1 straipsnio 1 punktas ir 3 straipsnio pirma pastraipa)

   (žr. 35–43, 48 punktus ir rezoliucinę dalį)

Santrauka

Situacija, kai dėl automobilio, stovėjusio privačiame pastato garaže 24 valandas, kilo gaisras, kurio priežastis – automobilio elektros sistema ir kuris padarė žalos šiam nekilnojamajam turtui, patenka į sąvoką „transporto priemonių [eismas]“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo

Sprendime Línea Directa Aseguradora (C‑100/18), paskelbtame 2019 m. birželio 20 d., Teisingumo Teismas išaiškino sąvoką „transporto priemonių [eismas]“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2009/103 ( 1 ) dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo, ir nusprendė, kad į šią sąvoką patenka situacija, kai dėl automobilio, stovėjusio privačiame pastato garaže 24 valandas, kilo gaisras, kurio priežastis – automobilio elektros sistema ir kuris padarė žalos šiam nekilnojamajam turtui.

2013 m. rugpjūčio mėn. automobilis, kuris privačiame pastato garaže stovėjo daugiau kaip 24 valandas, užsidegė ir padarė žalos. Gaisro priežastis buvo automobilio elektros sistema. Transporto priemonės savininkas buvo apsidraudęs motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu bendrovėje Línea Directa. Pastatas buvo apdraustas bendrovėje Segurcaixa, kuri už padarytą žalą atlygino bendrovei šio pastato savininkei 44704,34 EUR.

2014 m. kovo mėn. Segurcaixa pareiškė ieškinį Línea Directa, kad iš jos būtų priteista atlyginti sumokėtą žalos kompensaciją dėl to, kad žala kilo dėl „eismo įvykio“ (kaip tai suprantama pagal Ispanijos teisę), kuriam taikomas motorinių transporto priemonių draudimas. Segurcaix prašymas buvo atmestas pirmojoje instancijoje. Vykstant apeliaciniam procesui Línea Directa buvo nurodyta sumokėti Segurcaixa prašomą kompensaciją. Línea Directa pateikė kasacinį skundą Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija). Kadangi šis teismas abejojo dėl Direktyvoje 2009/103 esančios sąvokos „transporto priemonių [eismas]“ aiškinimo, jis nusprendė pateikti Teisingumo Teismui kelis prejudicinius klausimus.

Teisingumo Teismas pirmiausia priminė, kad sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą ( 2 ), yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kurios išaiškinimo negalima palikti kiekvienai valstybei narei. Jis taip pat pažymėjo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo tikslas apsaugoti per transporto priemonių sukeltus įvykius nukentėjusius asmenis yra nuolatinis ir jo tvirtai siekiama.

Atsižvelgdamas į savo jurisprudenciją ( 3 ), Teisingumo Teismas priminė, kad sąvoka „transporto priemonių [eismas]“ apima ne tik kelių eismo situacijas, bet ir bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją, t. y. jos, kaip transporto priemonės, naudojimą. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas pažymėjo, viena vertus, kad dėl to, jog su eismo įvykiu susijusi transporto priemonė nevažiavo, kai vyko įvykis, negalima atmesti galimybės, kad tuo momentu šios transporto priemonės naudojimas gali atitikti įprastą šios transporto priemonės funkciją. Be to, klausimas, ar transporto priemonės variklis veikė eismo įvykio metu, nėra lemiamas. Kita vertus, nė iš vienos Direktyvos 2009/103 nuostatos nematyti, kad draudimo pareiga ir apsauga, kurią šia pareiga siekiama suteikti per motorinių transporto priemonių sukeltus įvykius nukentėjusiems asmenims, apimtų tik atvejus, kai tokios transporto priemonės naudojamos tam tikruose žemės sklypuose ar tam tikruose keliuose.

Teisingumo Teismas iš to padarė išvadą, kad sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2009/103, nepriklauso nuo teritorijos, kur ši transporto priemonė naudojama, ir, be kita ko, nuo aplinkybės, kad atitinkama transporto priemonė yra įvykio momentu pastatyta stovėjimo aikštelėje. Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas manė, kad transporto priemonės stovėjimas ir nejudėjimo laikotarpis yra natūralūs ir būtini etapai, kurie sudaro jos, kaip transporto priemonės, naudojimo dalį. Taigi transporto priemonė yra naudojama pagal jos, kaip transporto priemonės, funkciją, taip pat iš esmės tada, kai ji stovi tarp dviejų judėjimo momentų.

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad transporto priemonės pastatymas privačiame garaže yra jos naudojimas, kuris atitinka jos, kaip transporto priemonės, funkciją. Šia išvada negalima abejoti dėl to, kad ji stovėjau daugiau kaip 24 valandas šiame garaže.

Kalbant apie tai, kad pagrindinėje byloje aptariamas įvykis kilo dėl transporto priemonės elektros sistemos, Teisingumo Teismas nurodė, jog kadangi šio įvykio kilmė atitinka „transporto priemonės“ apibrėžtį, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/103 ( 4 ), nereikia nei iš minėtos transporto priemonės detalių išskirti tos, dėl kurios kilo žalą sukėlusi aplinkybė, nei nustatyti funkcijų, kurias ši detalė užtikrina.

( 1 ) 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL L 263, 2009, p. 11).

( 2 ) Direktyvos 2009/103 3 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad kiekviena valstybė narė, laikydamasi šios direktyvos 5 straipsnio, imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė.

( 3 ) Žr., be kita ko, 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimą Núñez Torreiro (C‑334/16, EU:C:2017:1007) ir 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimą BTA Baltic Insurance Company (C‑648/17, EU:C:2018:917).

( 4 ) Direktyvos 2009/103 1 straipsnio 1 dalis.