EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62017CJ0337

2018 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas.
Feniks Sp. z o.o. prieš Azteca Products & Services SL.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimas ir vykdymas – Specialioji jurisdikcija – 7 straipsnio 1 punkto a papunktis – Sąvoka „bylos, kylančios iš sutarčių“ – Actio pauliana.
Byla C-337/17.

Court reports – general

Byla C‑337/17

Feniks Sp. z o.o.

prieš

Azteca Products & Services SL

(Sąd Okręgowy w Szczecinie prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimas ir vykdymas – Specialioji jurisdikcija – 7 straipsnio 1 punkto a papunktis – Sąvoka „bylos, kylančios iš sutarčių“ – Actio pauliana

Santrauka – 2018 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

  1. Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymas – Reglamentas Nr. 1215/2012 – Taikymo sritis – Sritys, kurioms reglamentas netaikomas – Bankrotas, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesai, teisminės priemonės, kompromisiniai susitarimai ir panašios bylos – Sąvoka – Tiesiogiai iš nemokumo bylos kylantys ir glaudžiai su ja susiję ieškiniai – Reglamento Nr. 1346/2000 taikymas

    (Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1215/2012 1 straipsnio 2 dalies b punktas; Tarybos reglamentas Nr. 1346/2000)

  2. Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymas – Reglamentas Nr. 1215/2012 – Specialioji jurisdikcija – Jurisdikcija sutartinių prievolių srityje – Sąvoka – Action paulienne, kurį pareiškia iš sutarties kylančių reikalavimo teisių turėtojas – Įtraukimas

    (Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktis)

  1.  Žr. sprendimo tekstą.

    (žr. 30, 31 punktus)

  2.  Tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, actio pauliana, kuriuo iš sutarties kylančios reikalavimo teisės turėtojas prašo pripažinti negaliojančiu jo atžvilgiu sandorį, tariamai pažeidžiantį jo teises, kuriuo skolininkas perleido nekilnojamąjį turtą trečiajam asmeniui, yra taikoma 2012 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 7 straipsnio 1 punkto a papunktyje numatyta tarptautinės jurisdikcijos taisyklė.

    Kaip ne kartą nusprendė Teisingumo Teismas, šios specialiosios jurisdikcijos taisyklės taikymas suponuoja, kad yra nustatyta laisvai prisiimta vieno asmens teisinė prievolė kitam asmeniui, kuria grindžiamas ieškinys (šiuo klausimu žr. 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Engler, C‑27/02, EU:C:2005:33, 51 punktą; 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo ÖFAB, C‑147/12, EU:C:2013:490, 33 punktą ir 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo ERGO Insurance ir Gjensidige Baltic, C‑359/14 ir C‑475/14, EU:C:2016:40, 44 punktą).

    Actio pauliana pagrindas yra reikalavimo teisė, t. y. kreditoriaus asmeninė teisė skolininko atžvilgiu, o tikslas – išlaikyti garantiją, kuri kreditoriui yra skolininko turtas (1990 m. sausio 10 d. Sprendimo Reichert ir Kockler, C‑115/88, EU:C:1990:3, 12 punktas ir 1992 m. kovo 26 d. Sprendimo Reichert ir Kockler, C‑261/90, EU:C:1992:149, 17 punktas). Taigi juo užtikrinami kreditoriaus interesai, visų pirma siekiant vėlesnio priverstinio skolininko įsipareigojimų įvykdymo (1992 m. kovo 26 d. Sprendimo Reichert ir Kockler, C‑261/90, EU:C:1992:149, 28 punktas).

    Iš tiesų, šiuo ieškiniu kreditorius siekia, kad būtų konstatuota, jog skolininko atliktu turto perleidimu trečiajam asmeniui buvo pakenkta kreditoriaus teisėms, kurios kyla iš sutarties privalomosios galios ir atitinka jo skolininko savanoriškai prisiimtus įsipareigojimus. Taigi šio ieškinio pagrindas iš esmės yra tai, jog buvo nesilaikoma įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė skolininkas kreditoriaus atžvilgiu.

    Taigi tikslinga, kad jurisdikcija būtų nustatoma ne tik pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, bet ir pagal tokį jurisdikcijos pagrindą, kuris leidžiamas pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktį ir kuris, atsižvelgiant į sutartinį kreditoriaus ir skolininko santykių pobūdį, atitinka tiek teisinio tikrumo ir nuspėjamumo reikalavimą, tiek tikslą tinkamai vykdyti teisingumą.

    (žr. 39–41, 43, 44, 49 punktus ir rezoliucinę dalį)

Top