Byla C‑148/17

Peek & Cloppenburg KG, Hamburg

prieš

Peek & Cloppenburg KG, Düsseldorf

(Bundesgerichtshof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prekių ženklų teisė – Direktyva 2008/95/EB – 14 straipsnis – Prekių ženklo registracijos pripažinimas negaliojančia arba jo savininko teisių panaikinimas a posteriori – Data, kurią turi būti įvykdytos panaikinimo arba registracijos pripažinimo negaliojančia sąlygos – Reglamentas (EB) Nr. 207/2009 – Europos Sąjungos prekių ženklas – 34 straipsnio 2 dalis – Prašymas pripažinti ankstesnio nacionalinio prekių ženklo pirmenybę – Šio prašymo poveikis ankstesniam nacionaliniam prekių ženklui“

Santrauka – 2018 m. balandžio 19 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

Teisės aktų derinimas – Prekių ženklai – Direktyva 2008/95 – Prekių ženklo registracijos pripažinimas negaliojančia arba jo savininko teisių panaikinimas „a posteriori“ – Datos, kurią turi būti įvykdytos panaikinimo arba registracijos pripažinimo negaliojančia sąlygos, nustatymas – Prašymas suteikti Europos Sąjungos prekių ženklui ankstesnio nacionalinio prekių ženklo pirmenybę – Šios pirmenybės pasekmės po ankstesnio nacionalinio prekių ženklo išbraukimo iš registro

(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 34 straipsnio 2 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95 14 straipsnis)

2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 14 straipsnis, siejamas su 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl [Europos Sąjungos] prekių ženklo 34 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiamas nacionalinės teisės aiškinimas, pagal kurį ankstesnio nacionalinio prekių ženklo, kurio pirmenybę prašoma suteikti Europos Sąjungos prekių ženklui, registracijos negaliojimas arba šio prekių ženklo savininko teisių panaikinimas gali būti pripažįstamas a posteriori, tik jei tokio negaliojimo arba panaikinimo sąlygos buvo įvykdytos ne tik šio ankstesnio nacionalinio prekių ženklo atsisakymo dieną arba jo registracijos galiojimo pasibaigimo dieną, bet ir teismo sprendimo dėl šio pripažinimo priėmimo dieną.

Nors Direktyvos 2008/95 14 straipsnyje nenurodyta, kada turėtų būti tikrinama, ar įvykdytos negaliojimo arba panaikinimo sąlygos, iš šios nuostatos formuluotės ir tikslo matyti, kad tokiu patikrinimu siekiama atgaline data nustatyti, ar šios sąlygos buvo įvykdytos tą dieną, kai buvo atsisakyta ankstesnio nacionalinio prekių ženklo arba kai baigė galioti jo registracija. Iš to išplaukia, kad su šia nuostata nesuderinamas reikalavimas, jog ankstesnio nacionalinio prekių ženklo registracijos negaliojimo arba šio prekių ženklo savininko teisių panaikinimo sąlygos turi būti įvykdytos ir sprendimo dėl prašymo pripažinti tokį negaliojimą arba panaikinimą a posteriori priėmimo dieną.

Pirmiausia reikia nurodyti, kad Direktyvoje 2008/95 nenumatyta galimybė naudotis nacionaliniu prekių ženklu, kurio buvo atsisakyta. Be to, iš šios direktyvos 5 konstatuojamosios dalies ir 1 straipsnio matyti, kad ši direktyva taikoma tik tiems prekių ženklams, kurie buvo įregistruoti arba kuriuos buvo prašyta įregistruoti, o pagal ją iš registro išbrauktas prekių ženklas nebeegzistuoja.

Be to, iš Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalies antros pastraipos matyti, jog į prekių ženklo naudojimą atsižvelgiama tik iki prašymo panaikinti registraciją pateikimo dienos, kuri gali būti paankstinta trimis mėnesiais šios nuostatos trečioje pastraipoje numatytu atveju. Todėl su šia nuostata būtų nesuderinama atsižvelgti, vykstant procedūrai, per kurią siekiama pripažinti prekių ženklo savininko teisių pasibaigimą a posteriori, į naudojimą po tos dienos, kurią šis savininkas pats atsisakė šio prekių ženklo arba leido jo registracijai baigti galioti.

Galiausiai iš Reglamento Nr. 207/2009 34 straipsnio 2 dalies matyti, kad vienintelis ankstesnio nacionalinio prekių ženklo pirmenybės, kurią prašoma suteikti Europos Sąjungos prekių ženklui, poveikis yra tai, kad šio ankstesnio nacionalinio prekių ženklo savininkas, kuris jo atsisakė arba leido baigi galioti jo registracijai, gali ir toliau valstybėje narėje, kurioje arba kuriai prekių ženklas buvo įregistruotas, naudotis tokiomis pačiomis teisėmis, kokias jis turėtų, jei prekių ženklas ir toliau būtų įregistruotas. Taigi šia nuostata sukuriama fikcija, kuria siekiama Europos Sąjungos prekių ženklo savininkui leisti ir toliau šioje valstybėje narėje naudotis apsauga, kuri buvo suteikta iš registro išbrauktam ankstesniam nacionaliniam prekių ženklui, o ne leisti ir toliau jam kaip tokiam egzistuoti. Iš to matyti, kad tokiu atveju nagrinėjamo žymens naudojimas po išbraukimo iš registro turi būti laikomas Europos Sąjungos prekių ženklo, o ne iš registro išbraukto ankstesnio nacionalinio prekių ženklo naudojimu.

(žr. 26, 28–30 punktus ir rezoliucinę dalį)