Byla C‑120/17

Administratīvā rajona tiesa

prieš

Ministru kabinets

(Latvijos Republikos Satversmes tiesa prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Žemės ūkis – Parama kaimo plėtrai – Reglamentas (EB) Nr. 1257/1999 – 10–12 straipsniai – Ankstyvo išėjimo į pensiją parama – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos galima paveldėti ankstyvo išėjimo į pensiją paramą – Europos Komisijos patvirtinti teisės aktai – Paskesnis pozicijos pakeitimas – Teisėtų lūkesčių apsauga“

Santrauka – 2018 m. rugpjūčio 7 d. Teisingumo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas

1. Žemės ūkis – Bendra žemės ūkio politika – Finansavimas iš EŽŪOGF – Parama kaimo plėtrai – Ankstyvo išėjimo į pensiją paramos mechanizmas – Reglamentas Nr. 1257/1999 – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos galima paveldėti ankstyvo išėjimo į pensiją paramą – Neleistinumas

   (Tarybos reglamento Nr. 1257/1999 10–12 straipsniai)

2. Žemės ūkis – Bendra žemės ūkio politika – Finansavimas iš EŽŪOGF – Parama kaimo plėtrai – Ankstyvo išėjimo į pensiją paramos mechanizmas – Reglamentas Nr. 1257/1999 – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos galima paveldėti ankstyvo išėjimo į pensiją paramą – Komisijos patvirtinti teisės aktai – Teisėtų lūkesčių apsauga

   (Tarybos reglamentas Nr. 1257/1999)

1.  1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) paramos kaimo plėtrai ir iš dalies pakeičiančio bei panaikinančio tam tikrus reglamentus 10–12 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad taikant šiuos straipsnius valstybėms narėms draudžiama patvirtinti priemones, pagal kurias galima paveldėti ankstyvo išėjimo į pensiją paramą.

   Taigi, pirma, šio reglamento 11 straipsnio 1 dalyje visos nurodytos sąlygos susijusios su ūkį perduodančiu asmeniu.

   Antra, nors nustatyta maksimali penkiolikos metų ankstyvo išėjimo į pensiją paramos teikimo trukmė, Reglamento Nr. 1257/1999 12 straipsnio 2 dalyje nurodytas dar vienas laiko apribojimas, t. y. kad išmokos nebemokamos asmeniui sukakus 75 metus. Todėl ši nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti besąlyginę teisę gauti paramą penkiolikos metų laikotarpį. Iš tikrųjų joje ne tik akcentuojamas šios paramos laikinumas, bet ir a fortiori reikalaujama, kad išmokų mokėjimas būtų nutrauktas ūkį perduodančiam asmeniui mirus.

   Trečia, Reglamento Nr. 1257/1999 tikslai taip pat lemia tai, jog reikia nuspręsti, kad ankstyvo išėjimo į pensiją paramos negalima paveldėti.

   Iš tikrųjų, visų pirma, to reglamento 10 straipsnio 1 dalyje nustatyti keli ankstyvo išėjimo į pensiją paramos priemonės tikslai: aprūpinti pajamomis pagyvenusius ūkininkus, apsisprendusius baigti ūkininkauti, skatinti šių ūkininkų keitimą jaunesniais, kurie prireikus gali padidinti veikiančių žemės ūkio valdų ekonominį gyvybingumą ir keisti žemės ūkio paskirties žemės paskirtį, jeigu jos ekonominis gyvybingumas yra nepakankamas.

   Toliau Teisingumo Teismas, remdamasis šiais skirtingais tikslais, nusprendė, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas žemės ūkio sektoriuje norėjo paskatinti ankstyvą išėjimą į pensiją, kad pagerintų žemės ūkio valdų gyvybingumą ir pagyvenusiems ūkininkams suteiktų ekonominę paskatą nutraukti savo veiklą anksčiau ir tokiomis aplinkybėmis, kuriomis įprastai jie to nedarytų, o senatvės pensijos priedas ar papildomos pajamos yra tik viena iš Reglamento Nr. 1257/1999 taikymo pasekmių (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 7 d. Sprendimo Lenkija / Komisija, C‑210/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:529, 39 punktą).

   Vadinasi, viena vertus, ankstyvo išėjimo į pensiją parama ūkį perduodančiam asmeniui skiriama atsižvelgiant būtent į asmeninio pobūdžio sąlygas ir, kita vertus papildomų pajamų skyrimas ūkį perduodančiam asmeniui nėra esminis tikslas. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad parama yra asmeninio pobūdžio, ūkį perduodančio asmens įpėdiniai negali paveldėti paramos jam mirus.

   (žr. 40–46 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.  Teisėtų lūkesčių apsaugos principas turi būti aiškinamas taip, kad nacionalinė nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią buvo leidžiama paveldėti ankstyvo išėjimo į pensiją paramą ir kuri Europos Komisijos patvirtinta kaip atitinkanti Reglamentą Nr. 1257/1999, šią paramą gavusių ūkininkų įpėdiniams sukėlė teisėtų lūkesčių, ir kad tokia išvada, kokia padaryta 2011 m. spalio 19 d. Europos Komisijos Kaimo plėtros komiteto posėdžio protokole, t. y. kad negalima paveldėti ankstyvo išėjimo į pensiją paramos, nepanaikino šių teisėtų lūkesčių.

   Taigi, kaip generalinis advokatas nurodė išvados 52 punkte, reikia pripažinti, kad lūkesčiai yra teisėti, jeigu teisės subjektas, kuris jais remiasi, yra ypatingoje padėtyje, kuri verta apsaugos, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje.

   Iš tikrųjų ankstyvo išėjimo į pensiją paramą gavusių ūkininkų įpėdinių paveldėjimo teisės buvo nustatytos nacionalinės teisės aktuose, kurių turinį Komisija patvirtino 2004 m. liepos 30 d. sprendimu ir kuriame, nepaisant šio patvirtinimo, aiškiai nenurodyta, kad šie teisės aktai prieštaravo Reglamento Nr. 1257/1999 10–12 straipsniams. Be to, šios paveldėjimo teisės išsamiau reglamentuotos tarnybos, įgaliotos prisiimti valstybės atsakomybę už šios pagalbos skyrimą, t. y. Kaimo paramos tarnybos ir ūkininkų, perdavusių savo žemės ūkio valdas už ankstyvo išėjimo į pensiją paramą, sudarytuose susitarimuose dėl ankstyvo išėjimo į pensiją paramos skyrimo, o įpėdiniai nebuvo šių susitarimų šalys. Šiomis aplinkybėmis pagrįsti lūkesčiai, kad šie įpėdiniai teisėtai įgijo paveldėjimo teises, yra teisėti.

   (žr. 63–65, 74 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)