Byla C‑68/17

IR

prieš

JQ

(Bundesarbeitsgericht prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 2000/78/EB – Vienodas požiūris – Bažnytinių ar kitų organizacijų, kurių veiklą reguliuojančios normos grindžiamos religija ar įsitikinimais, profesinė veikla – Profesiniai reikalavimai – Sąžiningas ir ištikimas bažnyčios ar organizacijos veiklą reguliuojančių normų laikymasis – Sąvoka – Skirtingas požiūris dėl religijos ar įsitikinimų – Vadovaujamas pareigas einančio darbuotojo kataliko atleidimas iš darbo dėl po skyrybų sudarytos antros civilinės santuokos“

Santrauka – 2018 m. rugsėjo 11 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

1. Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78 – Diskriminacijos dėl religijos ar įsitikinimų draudimas – Esminio, teisėto ir pateisinamo profesinio reikalavimo sąvoka – Apimtis – Proporcingumo principo paisymas

   (Tarybos direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalis)

2. Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78 – Diskriminacijos dėl religijos ar įsitikinimų draudimas – Bažnytinių ar kitų organizacijų, kurių veiklą reguliuojančios normos grindžiamos religija ar įsitikinimais, profesinė veikla – Vadovaujamas pareigas einantys darbuotojai – Galimybė taikyti šiems darbuotojams skirtingus sąžiningo ir ištikimo normų laikymosi reikalavimus, atsižvelgiant į tai, kokią religiją išpažįsta šie darbuotojai, arba į tai, kad neišpažįsta jokios religijos – Sąlyga – Veiksminga teisminė kontrolė, kuria užtikrinamas Direktyvoje 2000/78 nustatytų kriterijų laikymasis – Skirtingo požiūrio taikymo leistinumas – Sąlygos – Nacionalinio teismo atliekamas patikrinimas

   (SESV 17 straipsnio; Tarybos direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalis)

3. Sąjungos teisė – Principai – Vienodas požiūris – Diskriminacijos dėl religijos ar įsitikinimų draudimas – Sąsaja su Direktyva 2000/78 ir su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – Dviejų privačių asmenų ginčas – Nacionalinio teismo pareigos ir kompetencija – Sąjungos teisę atitinkantis nacionalinės teisės aktų aiškinimas – Apimtis – Pareiga netaikyti bet kurios nacionalinės teisės nuostatos, prieštaraujančios nediskriminavimo dėl religijos ar įsitikinimų principui

   (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnis; Tarybos direktyvos 2000/78 1 straipsnis ir 4 straipsnio 2 dalis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 50–54 punktus)

2.  2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 4 straipsnio 2 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip:

   –

   pirma, bažnyčia ar kita organizacija, kurios veiklą reguliuojančios normos grindžiamos religija ar įsitikinimais, valdanti ligoninę, kurios teisinė forma – privatinės teisės reglamentuojama kapitalo bendrovė, gali nuspręsti vadovaujamas pareigas einantiems savo darbuotojams taikyti kitokius sąžiningo ir ištikimo šią veiklą reguliuojančių normų laikymosi reikalavimus, atsižvelgdama į šių darbuotojų išpažįstamą tikėjimą ar į tai, kad jie neišpažįsta jokio tikėjimo, tik jeigu prireikus šiam sprendimui gali būti taikoma veiksminga teisminė kontrolė, kad būtų patikrinta, ar jis atitinka šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, ir,

   –

   antra, vadovaujamas pareigas einančių darbuotojų skirtingas vertinimas atsižvelgiant į jų išpažįstamą tikėjimą ar į tai, kad jie neišpažįsta jokio tikėjimo, dėl sąžiningo ir ištikimo tą veiklą reguliuojančių normų laikymosi reikalavimų atitinka tą direktyvą, tik jeigu dėl atitinkamos profesinės veiklos pobūdžio ar jos vykdymo konteksto religija ar įsitikinimai yra esminis, teisėtas ir pateisinamas profesinis reikalavimas pagal aptariamos bažnyčios ar organizacijos veiklą reguliuojančias normas ir atitinka proporcingumo principą, o tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

   Iš tikrųjų šioje antroje pastraipoje, palyginti su tos direktyvos 4 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa, yra patikslinimas, t. y., be kitų profesinių reikalavimų, kuriuos bažnytinė ar kita valstybinė arba privati organizacija, kurios veiklą reguliuojančios normos grindžiamos religija ar įsitikinimais, gali kelti jose dirbantiems asmenims, nurodytas ir reikalavimas, kad šie asmenys sąžiningai ir ištikimai laikytųsi šios bažnyčios ar organizacijos veiklos normų. Kaip matyti būtent iš įterptos konstrukcijos „jei šios direktyvos nuostatų laikomasi kitu būdu“, šia galimybe turi būti naudojamasi laikantis kitų Direktyvos 2000/78 nuostatų, visų pirma šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatytų kriterijų, dėl kurių laikymosi prireikus turi būti galimybė taikyti veiksmingą teisminę kontrolę, kaip priminta šio sprendimo 43 punkte.

   SESV 17 straipsnis nepaneigia šios išvados. Iš tikrųjų, pirma, šios nuostatos formuluotė iš esmės atitinka prie Amsterdamo sutarties Baigiamojo akto pridėtos Deklaracijos Nr. 11 dėl bažnytinių ir nereliginių organizacijų statuso formuluotę. Tai, kad ši deklaracija aiškiai nurodyta Direktyvos 2000/78 24 konstatuojamojoje dalyje, rodo, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas tikrai atsižvelgė į tą deklaraciją priimdamas šią direktyvą, ypač jos 4 straipsnio 2 dalį, nes šioje nuostatoje aiškiai nurodomi šios direktyvos priėmimo dieną galioję nacionalinės teisės aktai ir nacionalinė praktika. Antra, žinoma, SESV 17 straipsnyje įtvirtintas Sąjungos neutralitetas valstybių narių santykių su bažnyčiomis ir religinėmis asociacijomis ar bendruomenėmis organizavimo atžvilgiu, tačiau jis nepanaikina veiksmingos teisminės kontrolės dėl Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų laikymosi (šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo Egenberger, C‑414/16, EU:C:2018:257, 56–58 punktus).

   (žr. 46, 48, 61 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

3.  Jeigu dviejų privačių asmenų ginčą nagrinėjantis teismas taikytinos nacionalinės teisės negali aiškinti taip, kad ji atitiktų Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 2 dalį, jis pagal savo kompetenciją turi užtikrinti iš Sąjungos teisės bendrųjų principų, kaip antai Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnyje įtvirtinto nediskriminavimo dėl religijos ar tikėjimo principo, teisės subjektams kylančią teisinę apsaugą ir garantuoti visišką iš jų kylančių teisių veiksmingumą, taigi prireikus netaikyti nė vienos prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos.

   Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo reikalavimas apima nacionaliniams teismams nustatytą pareigą prireikus pakeisti suformuotą nacionalinę jurisprudenciją, jeigu paaiškėja, kad ji pagrįsta su direktyvos tikslais nesuderinamu nacionalinės teisės išaiškinimu (2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo Egenberger, C‑414/16, EU:C:2018:257, 72 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

   Jeigu nebus galimybės pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuostatos aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, reikia priminti, kad, pirma, pačioje Direktyvoje 2000/78 neįtvirtintas vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje principas, kildinamas iš įvairių tarptautinės teisės dokumentų ir valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, o vienintelis jos tikslas – šiose srityse nustatyti bendruosius kovos su diskriminacija dėl įvairių priežasčių, tarp kurių yra religija ar įsitikinimai, pagrindus, kaip matyti iš jos 1 straipsnio pavadinimo (2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo Egenberger, C‑414/16, EU:C:2018:257, 75 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

   Antra, nacionalinis teismas, susidūręs su pirmesniame punkte nurodyta situacija, privalo pagal savo kompetenciją užtikrinti iš Sąjungos teisės privatiems asmenims kylančią teisinę apsaugą ir garantuoti visišką šios teisės veiksmingumą prireikus netaikydamas nė vienos nediskriminavimo dėl religijos ar įsitikinimų principui prieštaraujančios nacionalinės teisės akto nuostatos (kiek tai susiję su nediskriminavimo dėl amžiaus principu, žr. 2016 m. balandžio 19 d. Sprendimo DI, C‑441/14, EU:C:2016:278, 35 punktą).

   Iš tikrųjų iki Lisabonos sutarties, pagal kurią Chartijai suteikta tokia pati teisinė galia kaip Sutartims, įsigaliojimo šis principas buvo kildinamas iš valstybių narių bendrų konstitucinių tradicijų. Taigi visiškas diskriminacijos dėl religijos ar tikėjimo draudimas yra privalomas kaip bendrasis Sąjungos teisės principas, dabar įtvirtintas Chartijos 21 straipsnyje, ir jo savaime pakanka, kad privatiems asmenims būtų suteikta teisė, kuria galima remtis į Sąjungos teisės taikymo sritį patenkančiuose jų ginčuose (šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo Egenberger, C‑414/16, EU:C:2018:257, 76 punktą).

   (žr. 64, 67–69, 71 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)