Byla T‑170/16

Guardian Glass España, Central Vidriera / Komisija

prieš

Europos Komisiją

„Ieškinys dėl panaikinimo – Valstybės pagalba – Valstybės narės teritorinės valdžios institucijos suteiktos mokesčių lengvatos – Valstybės pagalbos schema, pripažinta nesuderinama su vidaus rinka – Sprendimo vykdymas – Pareiga patikrinti individualią pagalbos gavėjų situaciją – Nepateikta Komisijos nuomonė – Aktas, dėl kurio negalima pareikšti ieškinio – Nepriimtinumas“

Santrauka – 2017 m. spalio 11 d. Bendrojo Teismo (pirmoji kolegija) nutartis

1. Ieškinys dėl panaikinimo – Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį – Sąvoka – Aktai, sukeliantys privalomų teisinių pasekmių – Tokių pasekmių vertinimas atsižvelgiant į akto turinį – Atsižvelgimas į tai, kaip aktą suvokia jo adresatai – Neleistinumas

   (SESV 263 straipsnio pirma pastraipa)

2. Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Bendras valstybės pagalbos užimtumui schemos tyrimas – Leistinumas

   (SESV 107 straipsnio 3 dalis ir 108 straipsnis)

3. Valstybių teikiama pagalba – Neteisėtos pagalbos susigrąžinimas – Pareiga – Vykdymo sunkumai – Komisijos nuomonė dėl vykdymo priemonių kurias pasiūlė valstybė narė – Privalomas pobūdis – Nebuvimas

   (SESV 108 straipsnio 2 dalis)

4. Ieškinys dėl panaikinimo – Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį – Sąvoka – Aktai, sukeliantys privalomų teisinių pasekmių – Atsižvelgimas į akto formą – Ribos

   (SESV 263 straipsnio pirma pastraipa)

1.  Siekiant nustatyti, ar aktas sukelia privalomų teisinių pasekmių, kaip jos suprantamos pagal SESV 263 straipsnio pirmą pastraipą, reikia atsižvelgti į šio akto turinį. Tokių pasekmių buvimas turi būti nustatytas remiantis atitinkamo akto turiniu ir negali būti grindžiamas kitomis aplinkybėmis, konkrečiai tuo, kaip jas gali suvokti jo adresatai. Pagal savo pobūdį toks suvokimas yra subjektyvus. Taigi ieškinio priėmimo sąlygos negali priklausyti nuo aplinkybių, kurias institucijos, įmonės arba fiziniai asmenys gali vertinti skirtingai.

   (žr. 68, 114 ir 115 punktus)

2.  Tais atvejais, kai Komisija susiduria su pagalbos schema, ji neprivalo nagrinėti kiekvieno konkretaus pagalbos, kuri buvo suteikta pagal šią schemą, atvejo. Ji gali nagrinėti tik bendrus aptariamos schemos požymius ir neprivalo analizuoti kiekvieno atskiro schemos taikymo atvejo. Kai Komisija priima bendrą ir abstraktų sprendimą dėl valstybės pagalbos schemos, kurią ji pripažįsta nesuderinama su vidaus rinka, ir nurodo susigrąžinti pagal šią schemą suteiktą pagalbą, valstybė narė turi išnagrinėti kiekvienos įmonės, kuriai gali būti taikomas toks išieškojimas, individualią situaciją.

   (žr. 70 ir 71 punktus)

3.  Jeigu įgyvendindama sprendimą valstybės pagalbos srityje valstybė narė susiduria su nenumatytais ir nenumatomais sunkumais, ji turi kreiptis į Komisiją. Vykdant Komisijos sprendimą, nacionalinėms institucijoms adresuoti jos raštai, kuriais pagalbos schema pripažįstama neteisėta ir nesuderinama su vidaus rinka ir kuriais įpareigojama susigrąžinti nagrinėjamą pagalbą, bet neidentifikuojami individualūs šios pagalbos gavėjai ir nenurodomos konkrečios grąžintinos sumos, nėra privalomi. Taip Komisija tik išreiškia savo nuomonę dėl aptariamos valstybės narės pasiūlytų vykdymo priemonių, kurios priimtinos Europos Sąjungos teisės požiūriu, pobūdžio atsižvelgdama į šios valstybės narės patirtus sunkumus.

   (žr. 72, 74 ir 75 punktus)

4.  Akto priėmimo forma iš esmės yra nesvarbi vertinant ieškinio dėl panaikinimo priimtinumą. Taip išvengiama, kad dėl teisės akto rengėjo aktui suteiktos formos arba duoto pavadinimo nebūtų galima pareikšti ieškinio dėl šio akto panaikinimo, nors jis iš tiesų sukelia teisinių pasekmių. Vis dėlto, į akto formą galima atsižvelgti, jeigu ji gali padėti identifikuoti jo pobūdį.

   Šiuo klausimu, kiek tai susiję su aktu, kuris yra raštas be ant jo nurodytos datos, nepasirašytas ir surašytas ne ant Komisijos blanko, jis yra neformalus dokumentas, kuriam nesuteikta forma, kurią paprastai naudoja institucija priimdama aktą, kuriuo sukeliama teisinių pasekmių arba kuriuo siekiama tokių pasekmių. Tai, kad ginčijamas aktas nesukelia iš jo esmės išplaukiančių privalomų teisinių pasekmių, patvirtina forma, kuria jis buvo priimtas.

   (žr. 85–89 punktus ir 92 punktą)