Byla T‑729/16

PO ir kt.

prieš

Europos išorės veiksmų tarnybą

„Viešoji tarnyba – EIVT – Darbo užmokestis – Delegacijoje Pekine dirbantys pareigūnai – Šeimos išmokos – 2015–2016 m. mokymosi išmoka – Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 15 straipsnio antras sakinys – Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytos trečiosioms šalims taikomos ribos viršijimas – Išimtiniais atvejais priimamas sprendimas nustatyti kompensuojamų mokymo išlaidų ribą – BĮN“

Santrauka – 2018 m. spalio 25 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

1. Pareigūnai – Asmens nenaudai priimtas sprendimas – Pareiga motyvuoti – Apimtis

   (SESV 296 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antra pastraipa)

2. Pareigūnai – Darbo užmokestis – Pareigūnų, paskirtų į trečiąją šalį, tarnybinės pajamos – Mokymosi išmoka – Trečiosioms šalims taikomą ribą viršijančių mokymo išlaidų kompensavimas – Ribos – Teisė į mokslą – Pažeidimas – Nebuvimas

   (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 14 straipsnis ir 52 straipsnio 1 dalis; Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 15 straipsnis)

3. Pareigūnai – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga – Sąlygos

   (Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 15 straipsnis)

4. Pareigūnai – Vienodas požiūris – Sąvoka – Ribos

   (Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 15 straipsnis)

5. Pareigūnai – Darbo užmokestis – Pareigūnų, paskirtų į trečiąją šalį, tarnybinės pajamos – Mokymosi išmoka – Trečiosioms šalims taikomą ribą viršijančių mokymo išlaidų kompensavimas – Skyrimo sąlygos – Institucijų pareiga priimti bendrąsias įgyvendinimo nuostatas – Nebuvimas

   (Pareigūnų tarnybos nuostatų 110 straipsnio 1 dalis ir X priedo 15 straipsnis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 52, 53 punktus)

2.  Nei dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 15 straipsnio formuluotės, nei dėl šio priedo parengiamųjų dokumentų šio straipsnio antras sakinys neturi būti aiškinamas taip, kad išimtiniais atvejais, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, egzistuoja teisė į visišką ir neribotą mokymo išlaidų, viršijančių Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytą trečiosioms šalims taikomą ribą, kompensavimą. Priešingai, šis sakinys turi būti aiškinamas taip, kad taikydama šią nuostatą paskyrimų tarnyba turi teisę atsižvelgti į biudžeto suvaržymus.

   Net jeigu Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytą trečiosioms šalims taikomą ribą viršijančių mokymosi išlaidų nevisiškas kompensavimas riboja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 14 straipsnyje įtvirtintą teisę į mokslą, toks apribojimas gali būti pateisinamas, remiantis Chartijos 52 straipsnio 1 dalimi. Iš tikrųjų tai būtų įstatyme nustatytas apribojimas, kuriuo siekiama Sąjungos bendrų interesų, t. y. kompensuoti Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytą trečiosioms šalims taikomą ribą viršijančias mokymo išlaidas galimam maksimaliam prašymus pateikusių pareigūnų skaičiui, atsižvelgiant į tokioms išlaidoms skirto biudžeto ribas.

   Dėl Chartijos 14 straipsnyje įtvirtintos teisės į mokslą Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 15 straipsnis neturi būti aiškinamas taip, kad, remiantis šiuo straipsniu, dėl į Sąjungos delegaciją trečiojoje šalyje paskirtų pareigūnų išimtinės padėties Europos išorės veiksmų tarnyba turėjo kompensuoti visas jų patirtas mokymo išlaidas, viršijančias Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytą trečiosioms šalims taikomą ribą.

   (žr. 72, 123, 124 punktus)

3.  Teisė reikalauti teisėtų lūkesčių apsaugos atsiranda, kai tenkinamos trys sąlygos, t. y. pirma, suinteresuotasis asmuo iš Sąjungos valdžios institucijų patvirtintų ir patikimų šaltinių turi būti gavęs tikslias, besąlygines ir neprieštaringas garantijas, antra, šios garantijos turi būti tokios, kad asmeniui, kuriam jos skirtos, atsirastų teisėtų lūkesčių, trečia, šios garantijos turi atitikti galiojančias teisės normas.

   Šiuo klausimu vien aplinkybė, kad į trečiąją šalį paskirtas pareigūnas anksčiau gavo mokymosi išmokas, viršijančias Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytą trečiosioms šalims taikomą ribą ir padengiančias visas mokymo išlaidas, savaime negali būti laikoma tikslia, besąlygine ir neprieštaringa garantija.

   (žr. 79, 80 punktus)

4.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 85–87, 109 punktus)

5.  Pareiga priimti bendrąsias įgyvendinimo nuostatas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 110 straipsnio 1 dalyje nurodytą procedūrą egzistuoja, kai tai aiškiai nustatyta. Jeigu nėra aiškiai nustatyta, tokia pareiga kyla tik išimtiniais atvejais, t. y. kai Pareigūnų tarnybos nuostatai tokie neaiškūs ir netikslūs, kad jų neįmanoma taikyti nesavavaliaujant.

   Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 15 straipsnio antrą sakinį paskyrimų tarnybai suteikti įgaliojimai priimti sprendimus susiję ne su visuotinai taikomais sprendimais, o su individualaus taikymo sprendimais, kurie turi būti priimami išimtiniais atvejais, ir naudodamasi šiais įgaliojimais, minėta tarnyba turi atsižvelgti į prašymus kompensuoti Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytą trečiosioms šalims taikomą ribą viršijančias mokymo išlaidas pateikusių personalo narių individualią padėtį. Šiomis aplinkybėmis ji turi turėti tam tikro lankstumo, leidžiančio atsižvelgti į, pirma, kiekvieno prašymą kompensuoti Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytą trečiosioms šalims taikomą ribą viršijančias mokymo išlaidas pateikusio Europos išorės veiksmų tarnybos personalo nario individualią padėtį ir, antra, tokių išlaidų kompensavimui nustatytus biudžeto suvaržymus.

   Atsižvelgiant į šiuos argumentus Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 1 straipsnio trečia pastraipa neturi būti aiškinama taip, kad Europos išorės veiksmų tarnyba įpareigota priimti bendrąsias įgyvendinimo nuostatas, kai ji naudojasi Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 15 straipsnio antrame sakinyje nurodytais įgaliojimais priimti sprendimus.

   Taigi atsižvelgiant į paskyrimų tarnybos sprendimų viršyti Pareigūnų tarnybos nuostatuose trečiosioms šalims taikomą ribą, priimamų remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 15 straipsnio antru sakiniu, išimtinį pobūdį ir į aplinkybę, kad paskyrimų tarnyba turi turėti tam tikro lakstumo taikydama šią nuostatą, negalima nuspręsti, kad aplinkybės, jog šiame straipsnyje šiai tarnybai suteikta plati diskrecija, pakanka tam, kad būtų įrodyta, jog ši nuostata nepakankamai aiški ar tiksli.

   (žr. 159, 165, 169, 173 punktus)