Byla C‑652/16

Nigyar Rauf Kaza Ahmedbekova
ir
Rauf Emin Ogla Ahmedbekov

prieš

Zamestnik-predsedatel na Darzhavna agentsia za bezhantsite

(Administrativen sad Sofia-grad prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendra prieglobsčio ir papildomos apsaugos politika – Trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų reikalavimai – Direktyva 2011/95/ES – 3, 4, 10 ir 23 straipsniai – Vienos šeimos narių atskirai pateikti tarptautinės apsaugos prašymai – Individualaus vertinimas – Atsižvelgimas į vienam šeimos nariui kylančius pavojus, nagrinėjant kito šeimos nario atskirai pateiktą prašymą – Valstybių narių teisė palikti galioti ar įtvirtinti palankesnes nuostatas siekiant išplėsti prieglobstį ar papildomą apsaugą tarptautinės apsaugos gavėjo šeimos nariams – Persekiojimo motyvų vertinimas – Azerbaidžano piliečio dalyvavimas reiškiant ieškinį Europos Žmogaus Teisių Teisme savo šaliai – Bendri civilinio proceso standartai – Direktyva 2013/32/ES – 46 straipsnis – Teisė į veiksmingą teisinę gynybą – Išsamus ex nunc tyrimas – Persekiojimo motyvai ar faktinės aplinkybės, apie kuriuos nepranešta bylą nagrinėjusiai institucijai, bet kuriais remtasi skunde dėl šios institucijos sprendimo“

Santrauka – 2018 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

1. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas – Direktyva 2011/95 – Tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra – Faktų ir aplinkybių vertinimas – Atsižvelgimas į prašytojo šeimos nariui kylančią persekiojimo ar didelės žalos grėsmę

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 4 straipsnis)

2. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas – Direktyva 2011/95 – Tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo procedūros – Direktyva 2013/32 – Tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra – Vienos šeimos narių atskirai pateikti prašymai – Nagrinėjimo tvarka – Prašymų nagrinėjimas per bendrą procedūrą – Neleistinumas – Vieno iš prašymų vertinimo sustabdymas, kol bus baigta kito prašymo nagrinėjimo procedūra – Neleistinumas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3 dalis ir 23 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32 31 straipsnio 2 dalis)

3. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas – Direktyva 2011/95 – Palankesnės nuostatos – Nacionalinėje teisėje numatytas pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos statuso pripažinimas asmens, kuriam šis statusas buvo suteiktas, šeimos nariams – Leistinumas – Sąlygos

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 3 straipsnis)

4. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo procedūros – Direktyva 2013/32 – Tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra – Prašymas, kurį valstybės narės gali pripažinti nepriimtinu – Asmens prašymas, pateiktas savo ir savo vaiko vardu, grindžiamas šeiminiu ryšiu su kitu asmeniu, kuris pats atskirai pateikė tarptautinės apsaugos prašymą – Netaikymas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies e punktas)

5. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas – Direktyva 2011/95 – Pabėgėlio statuso suteikimo sąlygos – Grėmsė būti persekiojamam – Persekiojimo priežastys – Vertinimas – Priklausymo tam tikrai socialinei grupei sąvoka – Asmuo, dalyvavęs reiškiant ieškinį Europos Žmogaus Teisių Teisme šaliai, kurios pilietis jis yra – Netaikymas – Sąvoka „politinės pažiūros“ – Dalyvavimas reiškiant tokį ieškinį – Įtraukimas – Sąlygos

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d ir e punktai)

6. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo procedūros – Direktyva 2013/32 – Skundas dėl sprendimo atmesti tarptautinės pagalbos prašymą – Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę – Pareiga išnagrinėti faktines ir teisines aplinkybes – Apimtis – Pareiga išnagrinėti tarptautinės apsaugos pagrindus ar faktines aplinkybes, kuriais pirmą kartą remiamasi per skundo procedūrą – Sąlygos

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32 40 straipsnio 1 dalis ir 46 straipsnio 3 dalis)

1.  2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad individualiai vertinant tarptautinės apsaugos prašymą reikia atsižvelgti į prašytojo šeimos nariui iškilusius persekiojimo ir didelės žalos pavojus, siekiant nustatyti, ar dėl jo šeiminio ryšio su šiuo asmeniu pačiam prašytojui kyla tokie pavojai.

   Taigi iš Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytos vienodo prieglobsčio ar papildomos apsaugos statuso suteikimo tvarkos matyti, kad tarptautinės apsaugos prašymo vertinimu, kurio reikalaujama pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnį, siekiama nustatyti, ar prašytojas arba prireikus asmuo, kurio vardu jis pateikė prašymą, pagrįstai bijo būti asmeniškai persekiojamas arba jam asmeniškai kyla realaus didelės žalos pavojaus. Nors iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tarptautinės apsaugos prašymas savaime negali būti tenkinamas remiantis tuo, kad prašytojo šeimos narys pagrįstai bijo būti persekiojamas arba jam kyla realus didelės žalos pavojus, tačiau, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 32 punkte, į tokį prašytojo šeimos nariui iškilusį pavojų reikia atsižvelgti siekiant nustatyti, ar dėl jo šeiminio ryšio su šiuo asmeniu, kuriam kilo pavojus, pačiam prašytojui kyla persekiojimo ar didelės žalos pavojus. Šiuo klausimu pažymėtina, kaip, beje, pabrėžta Direktyvos 2011/95 36 konstatuojamojoje dalyje, kad asmens, kuriam kyla pavojus, šeimos nariai paprastai rizikuoja patys atsidurti pavojingoje padėtyje.

   (žr. 49–51 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.  Direktyva 2011/95 ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiama taikyti tos pačios šeimos narių atskirai pateiktiems tarptautinės apsaugos prašymams priemonių, kuriomis atsižvelgiama į galimas jų sąsajas, tačiau draudžiama vertinti šiuos prašymus per bendrą procedūrą. Pagal šias direktyvas taip pat draudžiama sustabdyti vieno iš šių prašymų vertinimą, kol bus baigta kito prašymo nagrinėjimo procedūra.

   Direktyvose 2011/95 ir 2013/32 nepatikslinta, kaip turi būti vertinamos galimos tokių tarptautinės apsaugos prašymų, kurie iš dalies gali būti grindžiami tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis, tarpusavio sąsajos. Nesant konkrečių nuostatų šiuo klausimu, valstybės narės turi tam tikrą veiksmų laisvę. Vis dėlto svarbu priminti, kad, pirma, pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3 dalį reikalaujama kiekvieną prašymą nagrinėti individualiai, antra, pagal šios direktyvos 23 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi užtikrinti galimybę išsaugoti šeimos vientisumą ir, trečia, Direktyvos 2013/32 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kiekviena valstybė narė užtikrina, kad sprendžiančioji institucija kuo greičiau atliktų ir užbaigtų tinkamą ir išsamų nagrinėjimą.

   Iš reikalavimų vertinti tarptautinės apsaugos prašymus individualiai ir nagrinėti juos išsamiai matyti, kad nors tuo atveju, kai prašymus atskirai pateikia tos pačios šeimos nariai, gali būti taikomos priemonės, kuriomis atsižvelgiama į galimas jų sąsajas, vis dėlto turi būti išnagrinėta kiekvieno suinteresuotojo asmens padėtis. Vadinasi, šių prašymų negalima vertinti kartu.

   Antra, atsižvelgiant į Direktyvos 2013/32 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę, pagal kurią bet kokį tarptautinės apsaugos prašymą reikia išnagrinėti kuo greičiau, ir į šios direktyvos tikslą užtikrinti, kad tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimas būtų kuo skubesnis (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Alheto, C‑585/16, EU:C:2018:584, 109 punktas), vienos šeimos nario prašymo nagrinėjimas neturėtų lemti kito šios šeimos nario prašymo nagrinėjimo sustabdymo, jeigu pastarąjį nagrinėjimą būtų galima atnaujinti tik sprendžiančiajai institucijai visiškai užbaigus ankstesnio prašymo nagrinėjimą ir priėmus dėl jo sprendimą. Atvirkščiai, siekiant įgyvendinti greitumo tikslą ir palengvinti šeimos vientisumo išsaugojimą, svarbu, kad laikas tarp sprendimų dėl tos pačios šeimos narių tarpusavyje susijusių prašymų būtų trumpas.

   (žr. 56–58, 60, 65 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

3.  Direktyvos 2011/95 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo valstybei narei leidžiama numatyti, jog tuo atveju, jei pagal šioje direktyvoje nustatytą sistemą tarptautinė apsauga suteikiama vienam šeimos nariui, ja gali naudotis ir kiti šios šeimos nariai su sąlyga kad jiems netaikomi šios direktyvos 12 straipsnyje įtvirtinti nesuteikimo pagrindai ir dėl būtinybės išsaugoti šeimos vientisumą jų padėtis atitinka tarptautinės apsaugos teikimo logiką.

   Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad minėtame 3 straipsnyje esantis patikslinimas, pagal kurį bet kokie palankesni reikalavimai turi būti suderinami su šia direktyva, reiškia, kad šie reikalavimai negali prieštarauti šios direktyvos bendrai struktūrai ar tikslams. Kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 58 punkte, nacionalinėje teisėje numatytas pabėgėlio statuso automatinis pripažinimas asmens, kuriam šis statusas buvo suteiktas pagal Direktyvoje 2011/95 nustatytą sistemą, šeimos nariams a priori neprieštarauja tarptautinės apsaugos teikimo logikai.

   (žr. 71, 72, 74 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)

4.  Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies e punkte įtvirtintas nepriimtinumo pagrindas neapima atvejo, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, kai suaugęs asmuo savo ir savo nepilnamečio vaiko vardu pateikia tarptautinės apsaugos prašymą, grindžiamą, be kita ko, šeiminiu ryšiu su kitu asmeniu, kuris pats atskirai pateikė tarptautinės apsaugos prašymą.

   Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies e punkte įtvirtintas nepriimtinumo pagrindas susijęs su ypatingu atveju, kai kito asmens išlaikytinis iš pradžių pagal šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalį duoda sutikimą pateikti tarptautinės apsaugos prašymą savo vardu, o vėliau pats pateikia tarptautinės apsaugos prašymą.

   (žr. 77, 81 punktus, rezoliucinės dalies 4 punktą)

5.  Vertinant Direktyvos 2011/95 10 straipsnyje numatytas persekiojimo priežastis tarptautinės apsaugos prašytojo dalyvavimas reiškiant ieškinį Europos Žmogaus Teisių Teisme savo kilmės šaliai iš esmės nelaikytinas įrodymu, kad prašytojas priklauso „tam tikrai socialinei grupei“, kaip tai suprantama pagal šio straipsnio 1 dalies d punktą, bet turi būti pripažintas persekiojimo dėl „politinių pažiūrų“ priežastimi, kaip tai suprantama pagal šio straipsnio 1 dalies e punktą, jeigu yra pagrindas bijoti, kad nurodytas dalyvavimas šioje šalyje bus traktuojamas kaip politinio pasipriešinimo aktas, už kurį galėtų būti taikomos represijos.

   Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalis turi būti analizuojama kartu su jo 2 dalimi. Šioje 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi savybių, susijusių su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politinėmis pažiūromis, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, jei tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

   Taigi, neatsižvelgiant į tai, ar Azerbaidžano piliečio dalyvavimas reiškiant ieškinį Europos Žmogaus Teisių Teisme šiai šaliai, kad būtų konstatuotas jos valdančiojo režimo padarytas pagrindinių laisvių pažeidimas, rodo šio piliečio „politines pažiūras“, vertinant jo pateiktame tarptautinės apsaugos prašyme nurodytas persekiojimo priežastis reikia išnagrinėti, ar yra pagrindas bijoti, kad nurodytą dalyvavimą valdantysis režimas traktuos kaip politinio pasipriešinimo aktą, už kurį galėtų būti taikomos represijos. Jei yra pagrindas manyti, jog taip ir yra, reikia daryti išvadą, kad prašytojui kyla rimtas ir patvirtintas pavojus būti persekiojamam dėl to, kad jis reiškė nuomonę dėl jo kilmės šalies politikos ir naudojamų metodų. Kaip matyti iš Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies e punkto formuluotės, šioje nuostatoje vartojama sąvoka „politinės pažiūros“ kaip tik apima tokį atvejį.

   Atvirkščiai, asmenų grupė, kuriai tarptautinės apsaugos prašytojas galbūt priklauso dėl savo dalyvavimo reiškiant ieškinį Europos Žmogaus Teisių Teisme, iš esmės negali būti pripažinta „socialine grupe“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktą. Iš tiesų tam, kad pagal šią nuostatą būtų pripažintas „socialinės grupės“ buvimo faktas, turi būti įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos. Pirma, grupės nariai turi turėti tas pačias „prigimtines savybes“ ar „bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti“, arba turi turėti tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra „tokie svarbūs jų tapatumui ar sąžinei, kad jie negali būti verčiami jų atsisakyti“. Antra, ši grupė turi turėti individualų tapatumą tam tikroje trečiojoje šalyje, nes aplinkinė visuomenė ją suvokia kaip „skirtingą“ (2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimo X ir kt., C‑199/12–C‑201/12, EU:C:2013:720, 45 punktas).

   (žr. 85–90 punktus, rezoliucinės dalies 5 punktą)

6.  Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalis, analizuojama kartu su šios direktyvos 40 straipsnio 1 dalyje pateikta nuoroda į apskundimo procedūrą, turi būti aiškinama taip, kad skundą dėl sprendimo atsisakyti suteikti tarptautinę apsaugą nagrinėjantis teismas iš esmės privalo įvertinti tarptautinės apsaugos suteikimo pagrindus ar faktus, kuriais, nors jie ir susiję su įvykiais arba pavojais, tariamai įvykusiais ar atsiradusiais iki apskųsto sprendimo dėl atsisakymo priėmimo ar net iki tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo, pirmą kartą remiamasi per skundo nagrinėjimo procedūrą; tokius pagrindus ir faktus teismas turi vertinti kaip „naujus pareiškimus“, prieš tai paprašęs sprendžiančiosios institucijos juos išnagrinėti. Tačiau teismas neprivalo taip elgtis, jei jis konstatuoja, kad šie pagrindai ar faktai pateikti vėlyvojoje skundo nagrinėjimo stadijoje arba apibūdinti nepakankamai aiškiai, kad galėtų būti tinkamai išnagrinėti, arba jeigu jis konstatuoja, kad nurodyti faktai nėra reikšmingi ar pakankamai nesiskiria nuo tų, į kuriuos jau galėjo atsižvelgti sprendžiančioji institucija.

   Nors iš Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 3 dalies matyti, kad valstybės narės nacionalinę teisę turi pritaikyti taip, kad, nagrinėdamas nurodytus skundus, teismas išnagrinėtų visas faktines ir teisines aplinkybes, kurios suteiktų jam galimybę konkretų atvejį įvertinti pagal tuo metu esamą situaciją (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Alheto, C‑585/16, EU:C:2018:584, 110 punktas), tai nereiškia, kad tarptautinės apsaugos prašytojas gali, sprendžiančiajai institucijai neatlikus papildomo nagrinėjimo, keisti savo prašymo pagrindą, o kartu ir nagrinėjamos bylos ribas, per procesą nurodydamas tarptautinės apsaugos pagrindą, apie kurį, nors jis ir susijęs su įvykiais arba pavojais, tariamai įvykusiais ar atsiradusiais iki šios institucijos sprendimo priėmimo ar net iki tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo, šiai institucijai nebuvo pranešta. Taip pat reikia priminti, kad tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimas sprendžiančiose institucijose, t. y. administracinėse arba kvaziteisminėse institucijose, turinčiose specialių išteklių ir šią sritį išmanančių darbuotojų, yra pagrindinė Direktyva 2013/32 nustatytų bendrų procedūrų dalis, todėl šios direktyvos 46 straipsnio 3 dalyje prašytojui suteikta teisė į išsamų ir ex nunc nagrinėjimą teisme negali būti aiškinama kaip švelninanti prašytojo pareigą bendradarbiauti su tokia institucija (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Alheto, C‑585/16, EU:C:2018:584, 116 punktas). Šios pagrindinės dalies, vykstančios sprendžiančioje institucijoje, būtų išvengta, jei, netaikant jokių procedūrinių pasekmių, prašytojui, siekiančiam, kad teismas panaikintų ar pakeistų šios institucijos sprendimą dėl atsisakymo, būtų leista remtis tarptautinės apsaugos pagrindu, apie kurį, nors jis ir susijęs su tuo metu jau įvykusiais įvykiais arba atsiradusiais pavojais, nebuvo pranešta šiai institucijai, todėl ji negalėjo jo išnagrinėti.

   Taigi, kai vienu iš šio sprendimo 95 punkte minėtų tarptautinės apsaugos pagrindų pirmą kartą remiamasi per apskundimo procedūrą ir jis susijęs su įvykiais arba pavojais, tariamai įvykusiais ar atsiradusiais iki apskųsto sprendimo priėmimo ar net iki tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo, šis pagrindas turi būti pripažintas „nauju pareiškimu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 1 dalį. Kaip matyti iš šios nuostatos, toks pripažinimas reiškia, kad skundą gavęs teismas turi išnagrinėti šį pagrindą, nagrinėdamas apskųstą sprendimą, tačiau su sąlyga, kad visos „kompetentingos institucijos“, t. y. ne tik šis teismas, bet ir sprendžiančioji institucija, turės galimybę išnagrinėti nurodytą naują pareiškimą.

   Minėtas teismas, kad nustatytų, ar pats turi galimybę išnagrinėti naują pareiškimą nagrinėdamas skundą, turi patikrinti, remdamasis nacionalinėje teisėje įtvirtintomis teismo proceso taisyklėmis, ar tarptautinės apsaugos pagrindas, kuriuo pirmą kartą remiamasi šiame teisme, buvo pateiktas ankstyvojoje skundo nagrinėjimo stadijoje ir apibūdintas pakankamai aiškiai, kad galėtų būti tinkamai išnagrinėtas. Jeigu atlikus šį patikrinimą paaiškėja, kad teismas turi galimybę įtraukti šį pagrindą į jo atliekamą skundo nagrinėjimą, jis turi per terminą, kuris atitiktų Direktyva 2013/32 siekiamą spartumo tikslą (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Alheto, C‑585/16, EU:C:2018:584, 109 punktą), paprašyti sprendžiančiosios institucijos išnagrinėti šį pagrindą ir pranešti apie savo sprendimą ir jį pagrindžiančius motyvus prašytojui ir teismui dar prieš pastarajam apklausiant prašytoją ir pateikiant savo vertinimą.

   (žr. 94, 96–101, 103 punktus, rezoliucinės dalies 6 punktą)