Byla C‑572/16

INEOS Köln GmbH

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką

(Verwaltungsgericht Berlin prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Aplinka – Šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema Europos Sąjungoje – Direktyva 2003/87/EB – 10a straipsnis – Sprendimas 2011/278/ES – Pereinamojo laikotarpio taisyklės dėl suderinto nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo – 2013–2020 m. laikotarpis – Paraiška dėl leidimų suteikimo – Klaidingi duomenys – Koregavimas – Naikinamasis terminas“

Santrauka – 2018 m. vasario 22 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas

Aplinka – Oro tarša – Direktyva 2003/87 – Šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema – Nemokamo leidimų suteikimo pereinamuoju laikotarpiu tvarka – Nacionalinės teisės norma, pagal kurią nesuteikiama jokių galimybių taisyti arba pildyti paraišką dėl leidimų suteikimo, pasibaigus naikinamajam terminui – Leistinumas – Sąlyga

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87 10a straipsnis; Komisijos sprendimo 2011/278 7 straipsnio 8 dalis ir 8 straipsnis)

2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB, nustatančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 96/61/EB, iš dalies pakeistos 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/29/EB, 10a straipsnis ir 2011 m. balandžio 27 d. Komisijos sprendimas 2011/278/ES, kuriuo nustatomos suderinto nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo pagal Direktyvos 2003/87 10a straipsnį pereinamojo laikotarpio Sąjungos taisyklės, turi būti aiškinami taip, kad jie nedraudžia nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, pagal kurią, kiek tai susiję su paraiškų dėl nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimo 2013–2020 m. laikotarpiu pateikimu, numatomas naikinamasis terminas, kuriam pasibaigus pareiškėjas netenka bet kokios galimybės taisyti arba pildyti savo paraišką, jeigu dėl šio termino netampa praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pateikti tokią paraišką.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Sprendimo 2011/278 7 straipsnio 8 dalyje nurodyta, jog tuo atveju, jei duomenų trūksta, valstybės narės turi reikalauti, kad veiklos vykdytojas pagrįstų bet kokį duomenų trūkumą ir vietoje „dalinių duomenų“ pateiktų konservatyvius įverčius, tačiau nenumatyta procedūra, kuri leistų ištaisyti arba papildyti pateiktus duomenis. Be to, nors to sprendimo 8 straipsnis draudžia valstybėms narėms priimti duomenis, kurių deramai nepatikrino tikrintojas, šis straipsnis nenumato jokio termino ar procedūros nepatikrintiems duomenims patikslinti.

Šiomis aplinkybėmis, nesant Sąjungos teisėje nustatytų taisyklių, kuriomis būtų reglamentuojamos procedūrinės normos, susijusios su paraiškų dėl nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo pateikimu ir nagrinėjimu, pagal suformuotą jurisprudenciją šios normos turi būti reglamentuotos kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje taikant procesinės autonomijos principą su sąlyga, kad jos nebus mažiau palankios nei tos, kurios reglamentuoja panašias vidaus situacijas (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis netaps praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2016 m. spalio 20 d. Sprendimo Danqua, C‑429/15, EU:C:2016:789, 29 punktą).

Kaip Teisingumo Teismas jau yra pabrėžęs, valstybės narės pagal Sprendimo 2011/278 7 straipsnio 7 dalį, siejamą su minėto sprendimo 15 konstatuojamąja dalimi, privalo pasirūpinti, kad iš veiklos vykdytojų surinkti ir skirstant nemokamus apyvartinius taršos leidimus naudojami duomenys būtų išsamūs, nuoseklūs ir kuo tikslesni (2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo E.ON Kraftwerke, C‑461/15, EU:C:2016:648, 27 ir 37 punktai).

Tačiau, kaip matyti, be kita ko, iš paties Sprendimo 2011/278 7 straipsnio 7 ir 8 dalių teksto, valstybėms narėms tenkantis tikslumo reikalavimas reikalauja veiklos vykdytojų bendradarbiavimo ir dėl to taip pat įpareigoja juos laikytis įvairių pareigų, tarp kurių visų pirma yra pareiga pateikti išsamius, nuoseklius ir kuo tikslesnius duomenis ir pareiga veikti su deramu rūpestingumu.

Šiomis aplinkybėmis, kaip savo išvados 93 ir 94 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, konstatuotina, kad už minėtą tikslumo reikalavimą yra bendrai atsakingi veiklos vykdytojai ir valstybės narės, todėl negali būti manoma, kad – priešingai, nei teigia INEOS – veiklos vykdytojams iš Sprendimo 2011/278 kyla kokia nors teisė į duomenų, pateiktų tam, kad būtų apskaičiuoti nemokami apyvartiniai taršos leidimai, tikslumą, kuria jie galėtų remtis prieš savo valstybę narę. Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad veiksmingai taikant tą sprendimą kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos niekaip negali būti įpareigojamos netaikyti procesinės sąlygos, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamo naikinamojo termino, kad sudarytų sąlygas veiklos vykdytojui ištaisyti klaidingus duomenis, kuriuos jis pats yra pateikęs laikydamasis šio termino.

(žr. 41, 42, 57, 60, 62, 68 punktus ir rezoliucinę dalį)