Byla C‑441/16

SMS group GmbH

prieš

Direcţia Generală Regională a Finanţelor Publice Bucureşti

(Înalta Curte de Casaţie şi Justiţie prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Pridėtinės vertės mokestis (PVM) – Aštuntoji direktyva 79/1072/EEB – Direktyva 2006/112/EB – Kitoje valstybėje narėje reziduojantis apmokestinamasis asmuo – PVM, taikomo importuotoms prekėms, grąžinimas – Sąlygos – Objektyvūs duomenys, patvirtinantys apmokestinamojo asmens ketinimą importuotas prekes naudoti savo ekonominėje veikloje – Didelė rizika, kad sandoris, pateisinantis importą, neįvyks“

Santrauka – 2017 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo (dešimtoji kolegija) sprendimas

Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Mokesčio grąžinimas apmokestinamiesiems asmenims, kurie nėra įsisteigę šalies teritorijoje – Prekių importo sutarties vykdymo sustabdymas – Sandorio, kuriam skirtos šios prekės, neįvykdymas – Šių prekių tolesnio gabenimo įrodymų nebuvimas – Atsisakymas grąžinti – Neleistinumas

(Tarybos direktyva 79/1072 ir Tarybos direktyvos 2006/112 170 straipsnis)

1979 m. gruodžio 6 d. Aštuntąją Tarybos direktyvą 79/1072/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų suderinimo – pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo apmokestinamiesiems asmenims, kurie nėra įsisteigę šalies teritorijoje, tvarka kartu su 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 170 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad ji draudžia valstybei narei nesuteikti apmokestinamajam asmeniui, kuris neįsisteigęs jos teritorijoje, teisės susigrąžinti PVM, kurį jis sumokėjo už importuotas prekes, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai importo momentu sutarties, dėl kurios apmokestinamasis asmuo nusipirko ir importavo šias prekes, vykdymas yra sustabdytas, sandoris, kuriam jos turėjo būti panaudotos, galiausiai nėra įvykdytas, o apmokestinamasis asmuo nepateikė įrodymo dėl prekių tolesnio gabenimo.

Iš tiesų, iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad įgyta teisė į grąžinimą išlieka, tik jei nėra sukčiavimo ar piktnaudžiavimo aplinkybių ir išskyrus galimus patikslinimus pagal PVM direktyvoje numatytas sąlygas (pagal analogiją žr. 2012 m. kovo 22 d. Sprendimo Klub, C‑153/11, EU:C:2012:163, 46 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

Konkrečiau kalbant, jei apmokestinamasis asmuo negalėjo naudoti prekių, dėl kurių galėjo susigrąžinti mokestį vykdydamas numatytus sandorius dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, teisė į grąžinimą išliko, nes tokiu atveju nėra jokios sukčiavimo ar piktnaudžiavimo rizikos, galinčios pateisinti atsisakymą grąžinti (pagal analogiją žr. 2012 m. kovo 22 d. Sprendimo Klub, C‑153/11, EU:C:2012:163, 47 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

(žr. 55, 56, 58 punktus ir rezoliucinę dalį)