Byla C‑256/16

Deichmann SE

prieš

Hauptzollamt Duisburg

(Finanzgericht Düsseldorf prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Priimtinumas – Antidempingas – Reglamento, kuriuo siekiama įvykdyti Teisingumo Teismo sprendimą, kuriuo ankstesni reglamentai buvo pripažinti negaliojančiais, galiojimas – Pareiga įvykdyti – Teisinis pagrindas – Reglamentas Nr. 1225/2009 – 14 straipsnis – Valstybių narių atliekamo antidempingo muitų rinkimo kriterijų nustatymas – Nurodymas nacionalinės muitinės institucijoms sustabdyti antidempingo muitų grąžinimą – Prieš pripažįstant reglamentus negaliojančiais pradėtų procedūros atnaujinimas – 10 straipsnis – Negaliojimas atgal – Bendrijos muitinės kodeksas – 221 straipsnis – Senatis – 236 straipsnis – Neprivalomų sumokėti muitų grąžinimas“

Santrauka – 2018 m. kovo 15 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

1. Prejudiciniai klausimai–Galiojimo vertinimas–Klausimas dėl reglamento, neginčyto remiantis SESV 263 straipsniu, galiojimo–Pagrindinėje byloje pareikštas ieškinys prieš priimant minėtą reglamentą–Reglamentas, kuriuo remiamasi prieš ieškovę pagrindinėje byloje–Priimtinumas

   (SESV 263 straipsnio ketvirta ir šešta pastraipos ir SESV 267 straipsnio b punktas)

2. Bendra prekybos politika–Apsauga nuo dempingo taikymo–Antidempingo procedūra–Antidempingo muitai, nustatyti Antidempingo pagrindiniu reglamentu Nr. 384/96–Sprendimas, kuriuo pripažįstami reglamentai, kuriais nustatyti antidempingo muitai, negaliojančiais–Reglamentas, kuriuo siekiama įvykdyti sprendimą dėl negaliojimo–Minėto reglamento priėmimas remiantis Antidempingo pagrindiniu reglamentu Nr. 1225/2009–Priimtinumas

   (Tarybos reglamento Nr. 1225/2009 23 straipsnis)

3. Bendra prekybos politika–Apsauga nuo dempingo taikymo–Antidempingo procedūra–Sprendimas, kuriuo pripažįstami reglamentai, kuriais nustatyti antidempingo muitai, negaliojančiais–Reglamento, kuriuo siekiama įvykdyti sprendimą dėl negaliojimo, priėmimas–Reglamentas, kuriuo nurodoma nacionalinėms institucijoms sustabdyti atitinkamų antidempingo muitų grąžinimą–Leistinumas

   (Tarybos reglamento Nr. 2913/92 236 straipsnio 1 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1225/2009 14 straipsnio 1 dalis)

4. Bendra prekybos politika–Apsauga nuo dempingo taikymo–Antidempingo procedūra–Sprendimas, kuriuo pripažįstami reglamentai, kuriais nustatyti antidempingo muitai, negaliojančiais–Reglamento, kuriuo siekiama įvykdyti sprendimą dėl negaliojimo, priėmimas–Procedūros, vykdytos prieš negaliojančiais pripažintų reglamentų priėmimą, atnaujinimas siekiant iš naujo nustatyti antidempingo muitus–Leistinumas–Sąlygos

   (Tarybos reglamento Nr. 2913/92 221 straipsnio 3 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 384/96 10 straipsnio 1 dalis)

5. Bendra prekybos politika–Apsauga nuo dempingo taikymo–Antidempingo procedūra–Sprendimas, kuriuo pripažįstami reglamentai, kuriais nustatyti antidempingo muitai, negaliojančiais–Reglamento, kuriuo siekiama įvykdyti sprendimą dėl negaliojimo, priėmimas–Institucijų diskrecija–Apimtis–Teisminė kontrolė–Ribos

   (SESV 266 straipsnis; Tarybos reglamentas Nr. 1225/2009)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 38–42 punktus)

2.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 45–55 punktus)

3.  Žinoma, kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, kai Teisingumo Teismas pripažįsta negaliojančiu antidempingo muitus nustatantį reglamentą, kaip antai galutinį ir pratęsimo reglamentus, šie muitai turi būti laikomi teisiškai neprivalomais mokėti, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 236 straipsnį, ir turi būti laikoma, kad iš esmės nacionalinės muitinės institucijos juos turi grąžinti tuo tikslu numatytomis sąlygomis (2007 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Ikea Wholesale, C‑351/04, EU:C:2007:547, 66–69 punktai ir 2017 m. sausio 18 d. Sprendimo Wortmann, C‑365/15, EU:C:2017:19, 34 punktas).

   Vis dėlto Teisingumo Teismo sprendimo dėl negaliojimo pripažinimo ir pagal jį kylančių pareigų apimtis kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatoma atsižvelgiant ne tik į šio sprendimo rezoliucinę dalį, bet ir į motyvus, kurie yra būtinas jos pagrindas (šiuo klausimu žr. 2016 m. sausio 28 d. Sprendimo CM Eurologistik ir GLS, C‑283/14 ir C‑284/14, EU:C:2016:57, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

   Atsižvelgiant į šiuos argumentus, reikia pripažinti, kad siekdama įgyvendinti pareigą įvykdyti 2016 m. vasario 4 d. Sprendimą C & J Clark International ir Puma (C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74) Komisija galėjo pagrįstai manyti, jog privalėjo išnagrinėti atitinkamų gamintojų-eksportuotojų pateiktus prašymus, kad nustatytų, ar pagal galutinį ir pratęsimo reglamentus jiems taikyti antidempingo muitai turi būti nustatyti mažesni už numatytuosius šiuos dviejuose reglamentuose.

   Šiomis aplinkybėmis Muitinės kodekso 236 straipsnis negali būti aiškinamas kaip draudžiantis Komisijai nurodyti priimti sprendimą dėl prašymų grąžinti minėtus antidempingo muitus po procedūros, kurios tikslas būtent ir buvo jai padėti apskaičiuoti tokį skirtumą.

   (žr. 62, 63, 68, 69 punktus)

4.  Šiuo klausimu, pirmiausia kalbant apie galimybę atnaujinti procedūrą, dėl kurios priimti galutinis ir pratęsimo reglamentai, siekiant iš naujo nustatyti juose įtvirtintus antidempingo muitus pirminiam jų taikymo laikotarpiui, pažymėtina, kad kai Teisingumo Teismo sprendimu panaikinamas antidempingo muitus nustatantis reglamentas arba jis pripažįstamas negaliojančiu, institucija, kuriai nurodoma imtis priemonių šiam sprendimui įvykdyti, turi galimybę atnaujinti procedūrą, dėl kurios minėtas reglamentas priimtas, net jei ši galimybė taikomuose teisės aktuose aiškiai nenumatyta (šiuo klausimu žr. 2016 m. sausio 28 d. Sprendimo CM Eurologistik ir GLS, C‑283/14 ir C‑284/14, EU:C:2016:57, 51 ir 52 punktus). Be to, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, išskyrus atvejus, kai dėl nustatyto pažeidimo visa procedūra tampa niekinė, atitinkama institucija, siekdama pakeisti ankstesnį aktą, kuris buvo panaikintas arba pripažintas negaliojančiu, gali šią procedūrą atnaujinti tik etape, kuriame tas pažeidimas buvo padarytas (2016 m. sausio 28 d. Sprendimo CM Eurologistik ir GLS, C‑283/14 ir C‑284/14, EU:C:2016:57, 51 punktas).

   Dėl klausimo, ar atsižvelgiant į netaikymo atgal taisykles toks procedūros atnaujinimas leistinas, kai nagrinėjamų antidempingo muitų galiojimas pasibaigė, pažymėtina, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog kai Sąjungos institucija naudojasi galimybe atnaujinti procedūrą, nurodyta šio sprendimo 73 ir 74 punktuose, pagal teisės aktų taikymo laiko atžvilgiu principus ji privalo laikytis materialinių teisės normų, galiojusių tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, dėl kurių priimtas reglamentas, kuris buvo panaikintas arba pripažintas negaliojančiu (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 14 d. Sprendimo Komisija / McBride ir kt., C‑361/14 P, EU:C:2016:434, 40 punktą).

   Taigi, kaip matyti iš Reglamento Nr. 384/96 10 straipsnio 1 dalies, nagrinėjamu atveju pradėtos procedūros atnaujinimas ginčijamu reglamentu negali lemti to, kad reglamente, kuris bus priimtas šios procedūros pabaigoje ir kuriuo bus pakeičiami galutinis ir pratęsimo reglamentai, bus iš naujo nustatyti antidempingo muitai, taikomi prieš šiems reglamentams įsigaliojant į laisvą apyvartą išleistiems produktams. Vis dėlto, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 384/96 10 straipsnio 1 dalies tekstą, nedraudžiamas toks procedūros atnaujinimas, jeigu atitinkami antidempingo muitai nustojo galioti po šios datos, su sąlyga, kad jie iš naujo nustatomi pirminiam jų taikymo laikotarpiui, taigi nagrinėjamu atveju – produktams, išleistiems į laisvą apyvartą įsigaliojus galutiniam ir pratęsimo reglamentams.

   Dėl Muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos taisyklės primintina, kad ja iš tikrųjų siekiama ne tik užkirsti kelią tam, kad apie muitų sumą skolininkui būtų pranešama praėjus trejiems metams nuo jo skolos muitinei atsiradimo, bet ir nustatyti, kad, pasibaigus minėtam terminui, pasibaigia skolos senaties terminas (šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Molenbergnatie, C‑201/04, EU:C:2006:136, 39 ir 41 punktus).

   Vis dėlto, kaip jau pažymėjo Teisingumo Teismas, pagal Muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalį ši taisyklė taikoma tik pranešimui skolininkui apie muitų sumą ir ją įgyvendinti privalo tik nacionalinės muitinės institucijos, kompetentingos siųsti tokius pranešimus (šiuo klausimu žr. 2003 m. kovo 13 d. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, C‑156/00, EU:C:2003:149, 63 ir 64 punktus).

   (žr. 73, 74, 76–78, 80, 81 punktus)

5.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 86–91 punktus)