Byla C‑201/16

Majid Shiri

(Verwaltungsgerichtshof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (ES) Nr. 604/2013 – Valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymas – 27 straipsnis – Teisių gynimo priemonė – Teisminės kontrolės apimtis – 29 straipsnis – Perdavimo įvykdymo terminas – Perdavimo neįvykdymas per nustatytą terminą – Už prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės pareigos – Atsakomybės perėjimas – Už prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės sprendimo būtinumas“

Santrauka – 2017 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

1. Teismo procesas–Žodinė proceso dalis–Atnaujinimas–Pareiga atnaujinti žodinę proceso dalį, kad šalys galėtų pateikti pastabas dėl generalinio advokato išvadoje nurodytų teisės klausimų–Nebuvimas

   (SESV 252 straipsnio antra pastraipa; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnis)

2. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija–Prieglobsčio politika–Valstybės narės, atsakingos už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai–Reglamentas Nr. 604/2013–Perėmimo savo žinion ir atsiėmimo procedūros–Tarptautinės apsaugos prašytojo perdavimo įvykdymo terminas–Termino nesilaikymo pasekmės–Atsakomybės už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą perėjimas prašančiajai valstybei narei

   (Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 604/2013 29 straipsnio 1 ir 2 dalys)

3. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija–Prieglobsčio politika–Valstybės narės, atsakingos už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai–Reglamentas Nr. 604/2013–Skundas dėl sprendimo perduoti tarptautinės apsaugos prašytoją–Galimybė remtis perdavimo įvykdymo termino pasibaigimu, kai šis terminas baigėsi vėliau, nei buvo priimtas sprendimas dėl perdavimo–Valstybių narių pareiga numatyti veiksmingą ir sparčią teisių gynybos priemonę

   (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 604/2013 19 konstatuojamoji dalis, 27straipsnio 1 dalis ir 29 straipsnio 1 ir 2 dalys)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 22–25 punktus)

2.  2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, 29 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad jeigu per šio reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžtą šešių mėnesių terminą perdavimas neįvykdomas, atsakomybė automatiškai pereina prašančiajai valstybei narei, ir nebūtina, kad atsakinga valstybė narė atsisakytų atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba jį atsiimti. Iš pačios šios nuostatos formuluotės matyti, kad joje numatytas automatinis atsakomybės perėjimas prašančiajai valstybei narei ir nereikalaujama jokios atsakingos valstybės narės reakcijos (žr. pagal analogiją 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Mengesteab, C‑670/16, EU:C:2017:587, 61 punktą).

   (žr. 30, 34 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

3.  Reglamento Nr. 604/2013 27 straipsnio 1 dalis, siejama su šio reglamento 19 konstatuojamąja dalimi, ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis aiškintini taip, kad tarptautinės apsaugos prašytojas turi turėti galimybę pasinaudoti veiksminga ir sparčia teisių gynybos priemone, kuri leistų jam remtis šio reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžto šešių mėnesių termino pasibaigimu, kai šis terminas baigėsi vėliau, nei buvo priimtas sprendimas dėl perdavimo. Nacionalinės teisės aktuose, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, pripažįstama tarptautinės apsaugos prašytojo teisė, paduodant skundą dėl sprendimo jį perduoti, nurodyti aplinkybes, atsiradusias vėliau, nei buvo priimtas toks sprendimas, atitinka šią pareigą numatyti veiksmingą ir sparčią teisių gynybos priemonę.

   Tarptautinės apsaugos prašytojui suteiktos teisių gynimo priemonės apskųsti sprendimą dėl jo perdavimo apimtis nustatyta šio reglamento 19 konstatuojamojoje dalyje: joje nurodyta, jog, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi tarptautinės teisės normų, reglamente įtvirtinta veiksminga teisių gynimo priemonė apskųsti sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašytojo perdavimo turi apimti, pirma, šio reglamento taikymo ir, antra, teisinių ir faktinių aplinkybių, susiklosčiusių valstybėje narėje, kuriai perduodamas prašytojas, vertinimą (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Mengesteab, C‑670/16, EU:C:2017:587,43 punktas). Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, atsižvelgiant į valstybės narės, atsakingos už vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo sistemos bendrus pokyčius, įvykusius priėmus reglamentą „Dublinas III“, ir į šiuo reglamentu siekiamus tikslus, šio reglamento 27 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje numatyta teisių gynimo priemonė turi apimti, be kita ko, minėtame reglamente numatytų procesinių garantijų užtikrinimo vertinimą (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Mengesteab, C‑670/16, EU:C:2017:587, 44–48 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

   Pažymėtina, kad reglamentu „Dublinas III“ nustatytos perėmimo savo žinion arba atsiėmimo procedūros turi būti vykdomos laikantis kelių imperatyvių terminų, tarp kurių – šio reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas šešių mėnesių terminas. Nors šiomis nuostatomis reglamentuojama perėmimo savo žinion procedūra, jos, kaip ir minėto reglamento III skyriuje išdėstyti kriterijai, taip pat padeda nustatyti atsakingą valstybę narę.

   Šiomis aplinkybėmis, siekiant užtikrinti, kad ginčijamas sprendimas dėl perdavimo priimtas teisingai pritaikius šias procedūras, teismas, kuriam pateiktas skundas dėl sprendimo perduoti, turi galėti išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašytojo teiginius, jog tas sprendimas priimtas pažeidžiant reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas, turint omenyje, kad minėto sprendimo priėmimo dieną prašančioji valstybė narė jau buvo tapusi atsakinga valstybe nare dėl to, kad pasibaigė šio reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse apibrėžtas šešių mėnesių terminas (žr. pagal analogiją 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Mengesteab, C‑670/16, EU:C:2017:587, 55 punktą).

   Vis dėlto reikia pažymėti, kad, kitaip negu byloje, kurioje priimtas 2017 m. liepos 26 d. Sprendimas Mengesteab (C‑670/16, EU:C:2017:587), nagrinėti terminai, kurie taikomi pateikiant prašymą perimti savo žinion, reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnyje numatyti terminai yra nustatyti ne tik sprendimui dėl perdavimo priimti, bet ir jam įvykdyti. Vadinasi, šie terminai gali pasibaigti jau priėmus sprendimą dėl perdavimo.

   Šiuo klausimu pažymėtina, kad tokioje situacijoje prašančiosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos negali pradėti atitinkamo asmens perdavimo kitai valstybei narei; atvirkščiai, jos privalo savo iniciatyva imtis būtinų priemonių pirmosios valstybės narės atsakomybei pripažinti ir nedelsiant pradėti šio asmens pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą.

   (žr. 37–43, 46 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)