Sujungtos bylos C–626/15 ir C–659/16

Europos Komisija

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Ieškinys dėl panaikinimo – Nuolatinių atstovų komiteto (COREPER) sprendimas – Sprendimas, kuriuo pritariama diskusijoms skirto dokumento pateikimui tarptautinei institucijai – Priimtinumas – Aktas, kurį galima ginčyti – Išimtinė, pasidalijamoji arba papildomoji Europos Sąjungos kompetencija – Vienos Sąjungos dalyvavimas tarptautinėje organizacijoje ar kartu su valstybėmis narėmis – Biologinių jūrų išteklių apsauga – Žuvininkystė – Aplinkos apsauga – Moksliniai tyrimai – Saugomi jūrų rajonai (SJR) – Antarkties sutartis – Konvencija dėl Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos – Vedelio jūra ir Roso jūra“

Santrauka – 2018 m. lapkričio 20 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

1. Ieškinys dėl panaikinimo – Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį – Sąvoka – Aktai, sukeliantys privalomų teisinių pasekmių – COREPER sprendimas, kuriuo pritariama diskusijoms skirto dokumento pateikimui Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos komisijai – Įtraukimas

   (SESV 263 straipsnis)

2. Taryba – Nuolatinių atstovų komitetas – Suteikti įgaliojimai – Nebuvimas – Įgyvendinimo įgaliojimai – Teisminė kontrolė – Apimtis

   (SESV 240 straipsnio 1 dalis)

3. Institucijų aktai – Teisinio pagrindo pasirinkimas – Kriterijai – Sąjungos teisės aktas, kuriuo siekiama dviejų tikslų arba kuris turi dvi sudedamąsias dalis – Nuoroda į tikslą arba į pagrindinę ar dominuojančią sudedamąją dalį – Neatskiriami tikslai ir sudedamosios dalys – Teisinių pagrindų derinys – Išimtinis pobūdis

4. Žuvininkystė – Jūros išteklių apsauga – Išimtinė Sąjungos kompetencija – Ribos – Būtinybė įgyvendinti kompetenciją vykdant bendrą žuvininkystės politiką

   (SESV 3 straipsnio 1 dalies d punktas ir 4 straipsnio 2 dalies d punktas)

5. Žuvininkystė – Jūros išteklių apsauga – Išimtinė Sąjungos kompetencija – Ribos – Kompetencija Sąjungos ir jos valstybių narių vardu pateikti Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos komisijai diskusijoms skirtą dokumentą dėl saugomo jūros rajono sukūrimo – Neįtraukimas – Pasidalijamosios kompetencijos taikymas aplinkos apsaugos srityje

   (SESV 3 straipsnio 1 dalies d punktas, 4 straipsnio 2 dalies e punktas ir 11 straipsnis)

6. Tarptautiniai susitarimai – Sudarymas – Sąjungos kompetencija – Išimtinė kompetencija dėl susitarimo, galinčio daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį – Dalykas – Taikymas tiek deryboms dėl susitarimo, tiek procedūrai, po kurios tarptautinė institucija priima susitarimo įgyvendinimo priemones

   (SESV 3 straipsnio 2 dalis)

7. Tarptautiniai susitarimai – Sudarymas – Sąjungos kompetencija – Išimtinė kompetencija dėl susitarimo, galinčio daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį – Bendrų taisyklių ir ketinamo sudaryti susitarimo prieštaravimo būtinumas – Nebuvimas – Pareiga įrodyti tariamai nepaisytos kompetencijos išimtinį pobūdį

   (SESV 3 straipsnio 2 dalis)

8. Tarptautiniai susitarimai – Sudarymas – Sąjungos kompetencija – Kompetencija, kuria dalijamasi su valstybėmis narėmis – Įgyvendinimas veikiant vien Sąjungai, kai Taryboje surenkama reikalaujama balsų dauguma – Leistinumas – Ribos – Tarptautinės teisės laikymasis – Sąjungos galimybė Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos komisijoje veikti be savo valstybių narių – Netaikymas

   (SESV 4 straipsnio 2 dalies e punktas)

1.  Bet koks Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo sprendimas, neatsižvelgiant į jo pobūdį ar formą, kuriuo siekiama sukelti teisinių padarinių, yra aktas, kurį galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį.

   Tai galioja ir Tarybos sprendimui, kaip antai suformuluotam Nuolatinių atstovų komiteto (COREPER) pirmininko išvadoje, pritarti, kad diskusijoms skirtas dokumentas dėl būsimo pasiūlymo sukurti saugomą jūros rajoną Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos komisijai (toliau – CAMLR komisija) būtų pateiktas Sąjungos ir jos valstybių narių vardu. Pirma, dėl minėto sprendimo priėmimo aplinkybių pažymėtina, kad jis buvo priimtas siekiant įtikinti CAMLR komisiją nustatyti Vedelio jūroje saugomą jūros rajoną. Antra, dėl šio sprendimo turinio pažymėtina, kad, nusprendęs diskusijoms skirtą dokumentą pateikti Sąjungos ir jos valstybių narių vardu, COREPER įpareigojo Komisiją nenukrypti nuo šios pozicijos įgyvendinant savo kompetenciją atstovauti Sąjungai išorės santykiuose. Trečia, kiek tai susiję su akto autoriaus ketinimu, iš COREPER posėdžio, per kurį buvo priimtas sprendimas, protokolo, kuris leidžia objektyviai nustatyti šį ketinimą, matyti, kad minėto sprendimo tikslas buvo galutinai nustatyti Tarybos ir atitinkamai Sąjungos poziciją dėl diskusijoms skirto dokumento pateikimo CAMLR komisijai Sąjungos ir jos valstybių narių, o ne vien Sąjungos vardu.

   (žr. 59 ir 63-65 punktus)

2.  Pagal SESV 240 straipsnio 1 dalį COREPER yra sudarytas iš Sąjungos valstybių narių vyriausybių nuolatinių atstovų ir yra atsakingas už Tarybos darbo rengimą ir Tarybos jam pavestų užduočių atlikimą. Taigi Sutarčių autoriai siekė, jog COREPER būtų pagalbinis Tarybos organas, atsakingas už Tarybos darbo rengimą ir jam pavestų užduočių atlikimą. Nors COREPER funkcija parengti Tarybos darbą ir atlikti Tarybos jam pavestas užduotis nesuteikia jam teisės įgyvendinti sprendimų priėmimo įgaliojimus, kurie pagal Sutartis priklauso Tarybai, vis dėlto, kadangi Sąjunga yra teisinė sąjunga, turi būti galima atlikti COREPER priimto akto teisėtumo kontrolę tuomet, kai juo savaime siekiama sukelti teisinių padarinių, todėl jis viršija šios rengimo ir atlikimo funkcijos ribas.

   (žr. 60 ir 61 punktus)

3.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 76–78 punktus)

4.  Kiek tai susiję su išimtinės kompetencijos, kurią biologinių jūrų išteklių apsaugos srityje Sąjunga turi pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies d punktą, taikymo sritimi, laikytina, kad SESV 3 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta tik tokių išteklių apsauga, užtikrinama įgyvendinant bendrą žuvininkystės politiką, taigi ir nuo jos neatsiejama. Todėl biologinių jūrų išteklių apsauga priklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai tik tiek, kiek ji įgyvendinama vykdant minėtą politiką, taigi ji neįeina į Sąjungos ir jos valstybių narių pasidalijamąją kompetenciją žemės ūkio ir žuvininkystės srityje, kaip aiškiai nurodyta SESV 4 straipsnio 2 dalies d punkte.

   (žr. 82–84 punktus)

5.  Kalbant apie diskusijoms skirtą dokumentą dėl būsimo pasiūlymo Vedelio jūroje sukurti saugomą jūros rajoną, dėl trijų pasiūlymų sukurti Antarktyje saugomus jūrų rajonus arba paremti jų sukūrimą ir vieno pasiūlymo sukurti specialius rajonus, kurių pateikimui Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos komisijai Sąjungos ir jos valstybių narių vardu pritarė COREPER, pasakytina, kad, atsižvelgiant į tai, jog žuvininkystė yra tik vienas papildomas šio dokumento ir planuojamų priemonių tikslas, o minėto dokumento ir šių priemonių pagrindinis tikslas ir pagrindinė sudedamoji dalis yra aplinkos apsauga, sprendimai, kuriais pritariama dokumento pateikimui, priklauso ne išimtinei Sąjungos kompetencijai, įtvirtintai SESV 3 straipsnio 1 dalies d punkte, o kompetencijai, kuria ji pagal SESV 4 straipsnio 2 dalies e punktą iš esmės dalijasi su valstybėmis narėmis aplinkos apsaugos srityje.

   Šios išvados negali paneigti aplinkybė, kad pagal SESV 11 straipsnį nustatant ir įgyvendinant Sąjungos politikos ir veiklos kryptis, įskaitant ir bendrą žuvininkystės politiką, turi būti atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus. Iš tiesų, nors Sąjunga turi paisyti šios nuostatos įgyvendindama kurią nors savo kompetenciją, vis dėlto aplinkos apsaugos politika Sutartyse yra aiškiai paminėta kaip autonominė kompetencijos sritis ir todėl tais atvejais, kai tam tikros priemonės pagrindinės tikslas ir pagrindinė sudedamoji dalis yra susijusi su šia kompetencijos sritimi, ta priemonė taip pat gali būti laikoma priklausančia minėtai kompetencijos sričiai.

   (žr. 100 ir 101 punktus)

6.  Pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį Sąjunga turi išimtinę kompetenciją sudaryti tarptautinį susitarimą, kai toks susitarimas gali turėti poveikį bendroms taisyklėms ar keisti jų apimtį. Taigi, suteikdamas Sąjungai išimtinę kompetenciją priimti susitarimą toje nuostatoje nustatytomis sąlygomis, Sąjungos teisės aktų leidėjas šia nuostata siekia, kad valstybės narės negalėtų vienašališkai arba kolektyviai prisiimti įsipareigojimų trečiosioms valstybėms, galinčių daryti poveikį bendroms taisyklėms arba pakeisti jų taikymo sritį. Tad atsižvelgiant į tokį tikslą, SESV 3 straipsnio 2 dalį, kad būtų išsaugotas jos veiksmingas, reikia aiškinti taip, kad nors jos tekste nurodomas tik tarptautinių susitarimų sudarymas, ji taip pat taikoma ankstyvuoju etapu, kai dėl tokio susitarimo vyksta derybos, ir vėliau, kai pagal minėtą susitarimą įsteigta institucija turi priimti jo įgyvendinimo priemones.

   (žr. 110–112 punktus)

7.  Pavojus, kad valstybių narių prisiimtais tarptautiniais įsipareigojimais bus pažeistos Sąjungos bendros taisyklės ar pakeista jų taikymo sritis, kuris pateisina išimtinę Sąjungos išorės kompetenciją pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, egzistuoja, jeigu tokie įsipareigojimai susiję su minėtų taisyklių taikymo sritimi, tačiau tokiam pavojui konstatuoti nebūtina, kad sritis, kurioje prisiimami tarptautiniai įsipareigojimai, visiškai sutaptų su Sąjungos teisės aktų reglamentuojama sritimi. Tarptautiniai įsipareigojimai gali daryti poveikį Sąjungos bendrų taisyklių taikymo sričiai ar ją pakeisti tuo atveju visų pirma tada, kai jie prisiimami srityje, kuri daugiausia reglamentuojama šių taisyklių. Be to, tokio poveikio pavojus gali būti konstatuotas tuomet, kai konkretūs tarptautiniai įsipareigojimai, kurie nebūtinai turi prieštarauti bendroms Sąjungos taisyklėms, gali daryti įtaką šių taisyklių prasmei, taikymo sričiai ir veiksmingumui.

   Atitinkama šalis turi pateikti įrodymų, kad buvo nepaisyta Sąjungos išorės kompetencijos išimtinio pobūdžio, kuriuo ji ketina remtis.

   (žr. 113–115 punktus)

8.  Vien aplinkybė, kad Sąjungos veikimas tarptautinėje arenoje priskiriamas kompetencijai, kuria ji dalijasi kartu su valstybėmis narėmis, neužkerta kelio Tarybos galimybei surinkti reikalaujamą balsų daugumą, kad Sąjunga viena įgyvendintų šią išorės kompetenciją. Vis dėlto tais atvejais, kai Sąjunga nusprendžia įgyvendinti savo kompetenciją, ji turi būti įgyvendinama laikantis tarptautinės teisės.

   Kiek tai susiję su Konvencija dėl Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos (toliau – Kanberos konvencija), Sąjungos išorės kompetencijos aplinkos apsaugos srityje, numatytos SESV 4 straipsnio 2 dalies e punkte, įgyvendinimas neįtraukiant valstybių narių būtų nesuderinamas su tarptautine teise. Iš Kanberos konvencijos VII straipsnio 2 dalies c punkto kartu su jos XXIX straipsnio 2 dalimi išplaukia, kad regioninės ekonominės integracijos organizacija, kaip antai Sąjunga, gali prie šios konvencijos prisijungti ir tapti Antarkties jūrų gyvųjų išteklių apsaugos komisijos (toliau – CAMLR komisija) nare tik jeigu tai yra padariusios jos valstybės narės. Todėl Kanberos konvencijoje regioninės integracijos organizacijoms, kaip antai Sąjungai, nesuteikiama papildomo autonominio statuso CAMLR komisijoje. Be to, Sąjunga yra viena iš šios konvencijos susitariančiųjų šalių, kurioms skirtos jos V straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, nes ji nėra Antarkties sutarties susitariančioji šalis. Tai visų pirma reiškia, kad ji privalo pripažinti Antarkties sutarties konsultacinių šalių specialius įsipareigojimus ir atsakomybę, tarp jų ir tokį statusą turinčių savo valstybių narių, neatsižvelgiant į tai, ar jos yra CAMLR komisijos narės.

   Šiomis aplinkybėmis leidus Sąjungai CAMLR komisijoje pasinaudoti savo galimybe pasidalijamosios aplinkosaugos kompetencijos srityje veikti be savo valstybių narių, nors kai kurios iš jų, kitaip nei Sąjunga, turi Antarkties sutarties konsultacinių šalių statusą, kiltų pavojus, turint galvoje ypatingą Kanberos konvencijos vietą Antarkties sutarčių sistemoje, kad bus pakenkta šių konsultacinių šalių atsakomybei ir prerogatyvoms, o tai galėtų susilpninti minėtos sutarčių sistemos nuoseklumą ir galiausiai pažeistų Kanberos konvencijos V straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

   (žr. 126–130, 132 ir 133 punktus)